– Paleisk! – bandydama ištrūkti piktai riktelėjo Lina. – Kur Agnesė? Ką jai padarei?

Melburnas tik pažvelgė į ją akmeniniu veidu ir stipriau patempė už grandinių, duodamas suprasti, kad neatsakys į nė vieną jos klausimą. Moteris suvokė, kad kol tos metalinės ringės juos jos riešus, priešintis bus beprasmiška, nes su jomis visiškai negalėjo naudotis savo galiomis. Reikėjo laukti tinkamos progos, tad stengėsi aprimti ir stebėti, kas bus toliau. Vis dėlto, ramybės nedavė tai, kad Tasdaras užsimanė ją pamatyti būtent tada, kai norėjo papasakoti Ravenai apie keliavimą į praeitį, o tai tikrai negalėjo būti sutapimas. Nejaugi kažkokiu būdu jis sužinojo visus jos planus?

– Skaudu, kad tave išdavė pats Rodžeris, ar ne? – pašaipiai prakalbo vyras. – Turiu pripažinti, kad iš pradžių abejojau, ar jis padarys tai, ką jam liepė Tasdaras. Pasirodo, ne toks jis nevykėlis, jei drįsta savo žmoną perduoti pikčiausiam priešui.

– Neabejoju, kad Tasdaras jį privertė, – įsižeidusi atkirto Lina.

– Tu jį gini? – išsižiojo iš nuostabos Melburnas. – Gal tikiesi, kad persigalvos ir tave išgelbės?

– Dabar mane neramina visai ne tai. Kur uždarei Agnesę?

– Pati žinai, kad nieko blogo jai nepadaryčiau, ji mano duktė. Ar vis dar pameni mūsų susitarimą? Jeigu nepasakysi, kad jos tėvas aš, turėsiu pats tai padaryti, o tada įvykiai nepasisuks tau palankia linkme.

– Puikiai suprantu, bet negaliu sakyti Agnesei, kad esi mūsų didžiausio priešo tarnas, tai ją visiškai sužlugdytų. Be to, prisimink Elizą, ji lygiai taip pat, kaip ir tu, nusipelno pamatyti savo dukterį. Nejaugi niekada jos nemylėjai?

Melburnas tvirtai sugniaužė kumščius ir į klausimą neatsakė. Kaip galėjo kažkokiai kalinei pasakoti visus savo jausmus, jei ji vis tiek niekuo negalės jam padėti? Jis buvo kur kas gilesnėje duobėje, nei ji galėjo įsivaizduoti, o jausmų antplūdis būtų tik bereikšmė silpnumo akimirka, iš kurios ji greičiausiai tik pasišaipytų.

– Štai čia, – parankinis sustojo prie dvivėrių durų, už kurių laukė Tasdaras, akimirką dar kažko delsė, bet galiausiai žengė į salę, kartu nusitempdamas ir Liną. – Valdove, atvedžiau ją, kaip ir prašėte.

Išgirdęs jo balsą, demonas pakėlė galvą nuo krištolo rutulio, virš kurio laikė ištiesęs rankas, ir šypsodamasis patraukė jų pusėn.

– Štai ir vėl susitikome, Lina, – rūsčiai ištarė jis ir sustojęs tiesiai priešais kalinę nužvelgė jos pasigailėtiną povyzą: surakinta grandinėmis, silpna, bejėgė, bet akys vis dar degančios begaliniu pykčiu jam. Bet tai nė kiek netrikdė – visi kaliniai iš pradžių tokie buvo, kol palaipsniui ta ugnelė jiems iš akių dingo, tas pats nutiks ir jai. Jis pasirūpins, kad nutiktų.

– Kodėl taip norėjai susitikti su manimi akis į akį? – paklausė ji. – Daugiau neturiu, ką tau pasakyti, pats viską jau žinai.

– Taip, žinau, bet ne dėl to tave čia atgabenome, – Tasdaras suėmė jos smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis. – Šį kartą viskas bus kitaip. Tą kartą, kai Ravena išvyko išvaduoti Arelos, buvau tikras, kad jai nepavyks, kad ji per silpna, dėl to leidau Neptūnui atgauti brangakmenius ir tuo pačiu gavau iš jo pažadą, kuriuo vieną dieną tikrai pasinaudosiu. Žinoma, padariau klaidą, bet viską galiu ištaisyti dabar, tereikia, kad Rodžeris atgabentų Raveną čia.

– Ir kas tada? Ką ketini su ja daryti? Aš jai dar nieko nepasakiau, ji nežino apie Elizos kambarį.

– O iš kur man žinoti, kad nesakei? Galbūt tu man meluoji?

– Argi negalėjai pamatyti pro savo krištolo rutulį?

Demonas iš lėto atsitraukė, ryškiai raudonas apsiaustas subangavo nuo jo judesių.

– Norėjau patikrinti, ar man nemeluoji. Viskas, ką dabar galime daryti, tai laukti, o tada tu suprasi, kad jau pralaimėjai.

Lina iš pykčio gniaužė kumščius, nežinodama, ką turėtų daryti toliau. Tasdaras buvo teisus, ji pralaimėjo, bet dar ne viskas buvo prarasta. Ji vis dar turėjo vilties, kad Rodžeris galbūt supras savo klaidą ir padės jai ištrūkti, juk matė, kaip jis nenoriai ją pagrobė, kaip grįžęs namo nervingai pareiškė, kad gavo naują užduotį, kurios vykdyti visai nenorėjo, bet kažkokiu būdu buvo priverstas.

Stengdamasi tvardytis, moteris apsidairė po erdvią salę, ieškodama bent menkiausios paguodos, kažko, kas padėtų atkeršyti Tasdarui už viską, ką padarė jos šeimai, ir jos akys smigo į krištolo rutulį. Žinoma, jeigu Tasdaras jo neturėtų, nebūtų sužinojęs visų jos planų, kurie dabar žlugo vienas po kito. Net jei ir nepavyktų visko atitaisyti, galbūt sunaikinusi tą rutulį šiek tiek pagerintų situaciją, galbūt tada Tasdaras negalėtų taip greitai perprasti kiekvieno jos žingsnio.

Nuo gilių apmąstymų ją pažadino garsus durų trenksmas ir pažįstamas, kupinas sunkiai įskaitomos baimės, balsas.

– Pone, atleiskite, man nepavyko sučiupti mergaitės.

Tai, be jokių abejonių, buvo Rodžeris. Net ir nežiūrėdama į jį, moteris galėjo suprasti, kaip jis jaučiasi, pakliuvęs į tokią nepavydėtiną padėtį. Bet kad ir kaip jai buvo gaila, turėjo savo emocijas užgniaužti, juk bandė tikėti tuo, kas niekada neįvyks, Rodžeris nepasipriešins Tasdarui, nerizikuos savo gyvybe tam, kad padėtų jai iš čia pasprukti.

– Nepavyko, sakai? – demonas žvelgė į žaizdą spaudžiantį parankinį. – Pasirodo, ir vėl ją nuvertinai. Pamiršai, kad ji mano duktė?

– Atsiprašau, aš tikrai labai stengiausi, bet ji mane sužeidė ir pabėgo. Galėjau bent jau atimti raktą, bet nepagalvojau apie tai anksčiau.

Lina pagaliau atsisuko pažvelgti į vyrą. Jo drabužiai buvo permirkę krauju, pats vos pastovėjo ant kojų. Jai buvo sunku jį tokį matyti, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad Ravenai pavyko pasprukti, nors tiesos taip ir nesužinojo ir savo užduoties vykdyti vis tiek negalės. Vis dėlto, buvo žymiai geriau žinoti, kad ji kažkur kitur, o ne šioje šiurpą keliančioje tvirtovėje.

– Pamiršk tą raktą, jis mažiausia mūsų problema, – gana ramiai ištarė Tasdaras. – Jeigu Ravena kokiu nors būdu nukeliautų į praeitį, į kambarį galėtų patekti ir kitokiais būdais. Žinoma, pasirūpinsiu, kad ji niekada to nepadarytų...

– Ką turi omenyje? – išsigandusi paklausė Lina, nuojauta kuždėjo, kad už jo žodžių slypėjo kažkas labai klastingo, ko ji nesugebėjo suvokti.

– Ravena žino vieną būdą, kaip patekti į Šešėlių Karalystę, ar ne? – išsišiepė demonas. – Negaliu rizikuoti, kad kada nors jį panaudotų. O įėjimas slypi Krištolo rūmuose, tiesa?

Moteris pasibaisėjusi žvelgė į jį, puikiai supratusi užuominą, kumščiai tik dar labiau gniaužėsi iš pykčio. Tasdaras norėjo sunaikinti Krištolo rūmus, vienintelį Ravenai žinomą būdą patekti į Šešėlių Karalystę, nors tiesa šiuo metu jai buvo visiškai nepasiekiama, niekas negalėjo jai pasakyti, nes visi, kurie žinojo jų keliavimo į praeitį planus, buvo įkalinti tarp storų Tamsos tvirtovės sienų.

Ji nė pati nepajuto, kaip iš visų jėgų alkūne trenkė Melburnui į šonkaulius, o šiam paleidus grandines metėsi ant Tasdaro. Tai buvo taip netikėta, jog jis nespėjo sureaguoti ir stiprus smūgis nunešė jį atbulą. Tasdaras visu svoriu atsitrenkė į stalą, ant kurio buvo paguldyta pagalvėlė su krištolo rutuliu, senos storos knygos ir daugybė žvakių. Viskas pažiro ant grindų ir patalpą užpildė dūžtančio krištolo garsas. Moteris jau norėjo šokti ant priešo ir išlieti ant jo visą neapykantą, bet ją sugriebė tvirtos Melburno rankos. Ji muistėsi ir bandė ištrūkti, bet šį kartą nepavyko, nors jam buvo labai sunku ją išlaikyti.

– Kaip tu gali taip siaubingai elgtis?! – visu balsu rėkė Lina. – Nejau tau nerūpi tavo paties vaikai? Kad Ravena nori gyventi ramiai, užuot padėjusi tau gvieštis valdžios? Kodėl negali palikti jos ramybėje?

Tasdaras pakilo, taisydamasis susiglamžiusią apykaklę.

– Melburnai, nuvesk ją į kankinimų kambarį ir nubausk už tai, ką padarė, – vos tvardydamas įtūžį paliepė jis.

– Į kankinimų kambarį? – šiek tiek suabejojo parankinis. – Ar tikrai to reikia?

– Žinoma, nejaugi nori pats atsidurti jos vietoje?

– Ne, pone, padarysiu tai, ką liepsite.

Melburnas pagarbiai nusilenkė ir timptelėjęs kiek aprimusią kalinę už grandinių patraukė išėjimo link. Prieš pranykdama už durų, Lina dar spėjo pažvelgti į Rodžerį, kuris į jų pusę net neatsisuko, tiesiog stovėjo nunarinęs galvą priešais savo valdovą.

– Atleiskite, pone, jei kažko nesupratau, bet ką dabar darysime su Ravena?

– Nežudysiu tavęs už tai, kad jos nesučiupai, gali būti ramus, – Tasdaras palinko virš sudužusio krištolo rutulio, šukės pakibo ore ir besisukdamos ratu ėmė rinktis jam virš delno. – Lina specialiai sudaužė rutulį, kad negalėčiau matyti savo priešų, už tai ir bus nubausta. Tam, kad jį atkurčiau, man prireiks daugybės mėnesių, bet galime visiškai dėl to nesijaudinti, nes mūsų planas jau įvykdytas. Ravenos, žinoma, man susekti nepavyks, ji blokuoja savo energiją nuo tavęs, bet nežino, kodėl norėjai ją pagrobti.

– Vadinasi, galime palikti ją ramybėje?

– Kol kas tegul ji slapstosi. Bet tik kol kas...