Aštuntas skyrius. Žlungantys planai

Kai Lina grįžo namo, diena jau ėjo į pabaigą, tačiau miegoti ji dar neketino, nes turėjo nemažai planų. Be to, prieš apsilankydama pas Gordoną norėjo pirmiau atiduoti raktą Ravenai, kad jos galėtų kartu išsiaiškinti visą tiesą. Ir vis dėlto, apgalvodama situaciją ji kurį laiką delsė. Nuojauta kuždėjo, kad įvels Raveną į didžiulį pavojų, bet kitos išeities neturėjo – buvo bejėgė prieš likimą.

Nuėjusi į vonios kambarį, moteris apsiprausė šaltu vandeniu ir pažvelgė į veidrodį. Jau nebeprisiminė dienos, kai galėjo miegoti ramiai, vis nerimavo dėl mergaičių, o Rodžeris atrodė kažkoks atitolęs, greičiausiai mėgavosi savo naujuoju turtu – Mozanrato planeta, kurią lengvai gavo iš Tasdaro. Tai jai atrodė įtartinai keista, bet stengėsi nesigilinti, kur kas svarbiau šiuo metu buvo Ravenos ateitis.

Tuo metu Lina išgirdo beldimą į duris ir nenoriai paliko vonios kambarį, bet vos tik pravėrė laukujes duris, ją pasitiko Oberono ir Mirandos žvilgsniai. Piktai atsidususi, moteris jau norėjo užtrenkti duris, bet Oberonas spėjo į tarpą įkišti pėdą.

– Palauk, atėjome ne pyktis su tavimi, norime tik pasikalbėti. Prašau, leisk mums užeiti.

Lina įdėmiai nužvelgė uošvius ir iš jų veidų supratusi, kad jie nemeluoja, iš lėto atleido duris.

– Kas yra? Ko norite? – gana šaltai paklausė ji, lydėdama juos į svetainę. – Kavos? Arbatos?

– Ne, mes tik trumpam, greitai išvyksime.

– Išvyksite? – kilstelėjo antakius ji.

– Taip, tuoj viską paaiškinsime, – pavargusiu balsu ištarė Miranda, pirštais šukuodama savo rudus iki pečių plaukus.

– Tikriausiai jau žinai, kad nusprendėme netarnauti Tasdarui, – prisėsdamas ant sofos pradėjo Oberonas.

– Taip, žinau, Rodžeris man pasakė.

– Tiesa ta, kad išėjome, nes pavargome sėdėti lyg ant adatų. Visą tą laiką, kol tarnavome, kiek galėdami stengėmės padėti Rodžeriui, bet kad ir ką darėme, jam nebuvo gana, jis visuomet įveldavo mus į savo bėdas, bandydavo apgauti Tasdarą. Mes to nenorėjome, žinojome, kas lauks, jei Tasdarui nusibos su mumis žaisti, tad daugiau nerizikuodami išėjome anksčiau laiko, nors pažadėjome tarnauti iki pat savo mirties. Pasirodo, Tasdaras žinojo, kad Rodžeris mumis tik naudojosi, ir netgi suprato, kodėl išeiname.

– Bet ne tai svarbiausia, – pertraukė jį Miranda. – Atėjome čia, norėdami atsiprašyti. Per mus teko nemažai prisikentėti, nes padėdami Rodžeriui skaudinome tave. Padarėme daugybę klaidų ir suprasime, jei neatleisi, tiesiog leidžiame žinoti, kad nuo šiol tau nebetrukdysime.

Lina kiek nustebusi kurį laiką tylėjo ir apgalvojo jų žodžius, nors neapykanta, kurią jautė dar prieš jiems įžengiant pro durų slenkstį, jau buvo išgaravusi.

– Puikiai suprantu, kaip jaučiatės dėl sūnaus, – galiausiai prakalbo ji. – Tikriausiai jūsų vietoje būčiau dariusi tą patį.

– Ar tai reiškia, kad mums atleidi?

– Taip, atleidžiu, – vos matomai nusišypsojo ji. – Vis dėlto, dėl visko buvo kaltas Rodžeris, o ne jūs.

– Žinome, kad ir pati bandai jį pakeisti, bet kad ir kaip skaudžiai tai skamba, tau nepavyks to padaryti. Galbūt dabar tau atrodo kitaip, bet vieną dieną prisiminsi šį pokalbį ir suprasi, kad mes teisūs.

Moteris nusiminusi panarino galvą. Giliai širdyje tiesą ji jau seniai žinojo, tik bijojo tai pripažinti...

– Dėkoju jums už rūpestį, aš dar galiu pamėginti.

– Tik būk labai atsargi, – perspėjo Oberonas.

– Žinoma, – linktelėjo ji. – Tai sakėte, kažkur išvykstate?

– Taip, viskas čia aplinkui mums primena visas niekšybes, kurių pridarėme, tad norime pradėti naują gyvenimą naujoje vietoje. Ketinome kartu pasiimti Marką su Edenu, bet jie nusprendė dar pabūti su Rodžeriu.

– Ir jūs nieko prieš?

– Negalime jų sustabdyti, o ir pačiam Rodžeriui bus daug geriau, kai turės kažką užnugaryje.

– Taigi, – sunkiai atsiduso Lina.

– Na, tada daugiau tau netrukdysime, spaudžia laikas, – kilo nuo sofos jis.

– O kur išvykstate? Gal kada nors dar teks pasimatyti?

– Į Airatą, prie Šviesos Karalystės vartų. Jeigu nori, kartais galėsime paskambinti, tik nesakyk Rodžeriui, kad čia buvome.

Moteris sutiko ir palydėjo svečius iki laukujų durų. Stebėdama, kaip jie tolsta baltame sniego fone, ji galvojo apie tai, ką jie pasakė apie Rodžerį, bet šaltas vėjas išblaškė mintis ir susigūžusi ji uždarė duris. Reikėjo nueiti pas Raveną ir pagaliau jai papasakoti apie paslaptingąjį raktą, ir taip užtruko jau gerokai per ilgai, pas Gordoną teks nuvykti tik kitą dieną. Lina jautė vis didėjantį nerimą, nors stengėsi raminti save, kad viskas bus gerai ir šį kartą į žygį jos leisis abi. Moteris nenorėjo padaryti tos pačios klaidos, kurią darė tada, kai Neptūnas vienas keliavo į Tamsos tvirtovę atsiimti brangakmenių, prižadėjo sau būti atidesnė ir nenutolti nuo įvykių sūkurio.

Saugiai užrakinusi duris, Lina nuėjo į virtuvę paruošti vakarienės, tačiau prie stalo pasirodė tik Agnesė.

– O kur Ravena? – sunerimusi paklausė ji.

Mergaitė gūžtelėjo pečiais.

– Paskutinį kartą mačiau ją kambaryje, galbūt pavargo ir nuėjo miegoti? Jeigu nori, galiu ją pakviesti.

– Ne, nereikia, leisk jai pailsėti, ateis, jei norės.

Bet po vakarienės moteris vis dėlto šiek tiek sunerimo ir nusprendė į jos kambarį užeiti pati, juk Ravena dar nebuvo išbridusi iš savo bėdų, galėjo ir vėl panirti į liūdesio liūną.

Vos vos girgžtelėjo atidaromos durys. Lina žvilgtelėjo pro tarpelį ir išvydo mergaitę susirangiusią ant lovos. Ji buvo su naktinukais, bet nė kiek neužsiklojusi, rankos suglaustos ir pakištos po galva. Matydama ją tokią ramią, Lina akimirką abejojo, ar žadinti ją ir trukdyti tokiu metu, galbūt galėtų pasikalbėti rytoj iš ryto, bet Ravena lyg pakirsta žaibo atsisėdo ir įsižiūrėjusi į tamsą ją pamatė.

– Man viskas gerai, – kimiu balsu ištarė. – Ką čia veiki?

– Sunerimau, kai neatėjai vakarienės.

– Tiesiog pavargau, nėra ko jaudintis.

Lina atsidususi nužvelgė mergaitę. Privalėjo pasakyti tiesą čia ir dabar, tad uždariusi paskui save duris prisėdo ant lovos krašto.

– Ravena, turime pasikalbėti, privalau pasakyti tau labai svarbų dalyką.

Moteris ištraukė iš kišenės Elizos kambario raktą ir įspaudė mergaitės delne. Ji žvelgė į mamą nieko nesuprantančiomis akimis, toji jau žiojosi kažką sakyti, bet staiga apačioje pasigirdo garsus durų trenksmas. Lina išsigandusi krūptelėjo ir pakilo nuo lovos.

– Tikriausiai Rodžeris. Palauk manęs, ateisiu šiek tiek vėliau ir viską tau paaiškinsiu.

Vos tik ji nusileido laiptais, prie laukujų durų aiškiai išvydo sunerimusį vyro veidą. Nusirengęs apsiaustą, jis kurį laiką krapštėsi kišenėje, bet atrodė, kad joje nieko neieškojo.

– Pagaliau sugalvojai grįžti, – su pašaipos gaidele prakalbo ji. – Kartais atrodo, jog pamiršti, kad vis dar esi čia laukiamas.

Vyras tik giliai įkvėpė oro ir pagaliau palikęs apsiaustą nužingsniavo koridoriumi.

– Ateik, reikia pasikalbėti.

Jo balsas nuskambėjo neįprastai rimtai, tad negaišdama Lina nusekė jam iš paskos. Rodžeris nuėjo į virtuvę, ir vos tik moteris sustojo tarpduryje, staigiai atsisuko į ją.

– Tasdaras man... paskyrė naują užduotį, – lyg ir abejodamas prakalbo.

– Ir būtent dėl to negalėjai grįžti visą savaitę?

Jis žvelgė į ją iš aukštai, stovėdamas tarsi koks stulpas, ir Lina šiek tiek išsigando, nesuprasdama, kodėl jis toks atšiaurus ir ką norėjo pasakyti apie savo naująją užduotį. Be to, užduotį jis gavo ne pirmą kartą, tad kam turėjo tai pabrėžti?

– Jis nori tave pamatyti, – šaltu balsu ištarė Rodžeris. – Tuojau pat.

Moteris norėjo kažką pasakyti, bet vos spėjo prasižioti, jis čiupo jai už rankos ir iškart teleportavo į Tamsos Karalystę. Pamačiusi tai, ji pabandė ištrūkti ir teleportuotis atgal, bet jau buvo per vėlu, Karalystę gaubiantis blogis nebeleido to padaryti.

– Ką visa tai reiškia? – piktai sušnypštė ji. – Ko Tasdarui iš manęs reikia?

Rodžeris netekęs kantrybės paleido žmoną, bet vos ji atsitraukė, ją pasitiko rūstus Melburno žvilgsnis.

– Aš ją nuvesiu, o tu susitvarkyk su kitomis, – kreipėsi jis į kolegą, ir viena ranka prilaikydamas naująją kalinę traukė metalines ringes, prikabintas prie odinio storo diržo. Rodžeris žinojo, kas tai per ringės, tad visiškai nesijaudindamas ėmėsi kitos plano dalies. Šiuo atveju džiaugėsi, kad Tasdaras savo parankiniams buvo davęs leidimą be jokių kliūčių teleportuotis į jo valdas, nes kitaip dar tektų praeiti vartus pro sargybą ir rizikuoti, kad Lina pasipriešins ir pabėgs. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl išvis gavo tą leidimą...

Vėl atsidūręs Linos namų koridoriuje, Rodžeris susimąstė, kurią iš mergaičių jam būtų geriausia paimti pirmą, bet nusprendė, kad Agnesę, nes su Ravena bus žymiai sunkiau, o triukšmą išgirdusi Agnesė greičiausiai pabėgtų, ko jis norėjo mažiausiai. Su Agnese susidoroti bus labai paprasta, galės tai padaryti tyliai, nes ji dar nemoka naudotis savo galiomis ir negalės apsiginti, o tada jau be baimės susigrums ir su Ravena.

Šyptelėjęs pats sau, vyriškis užkopė į antrą aukštą ir plačiai atvėrė Agnesės kambario duris. Mergaitė jau buvo kietai įmigusi, bet išgirdusi artėjančius žingsnius pabudo ir tuojau pat atsisėdo.

– Kas atsitiko? Kodėl taip vėlai mane žadini?

– Neturiu kada aiškinti, – atkirto jis ir grubiai ištempęs ją iš patalo teleportavosi prie Tamsos tvirtovės. Jį ten ir vėl pasitiko Melburnas, tad perdavė jam mergaitę ir daugiau apie ją negalvodamas vėl grįžo į Linos namus, tik šį kartą iškart persikėlė į Ravenos kambarį. Pasirodo, mergaitė dar nemiegojo, o pamačiusi jį net aiktelėjo iš siaubo ir vikriai šoko iš lovos. Nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai, Rodžeris niekada be priežasties nesilankė jos kambaryje, o dar tas žvilgsnis... Ravena nežinojo, kaip jį apibūdinti, bet tai tikrai nereiškė nieko gero. Širdis kaip pašėlusi sutuksėjo krūtinėje, kai išvydo jo rankose žibančią purpurinę psi energiją. Kaipgi ji apsigins, neturėdama savo galių? Ir kodėl jis be priežasties ją užpuolė? Ar norėjo atkeršyti už tai, ką ji padarė praeityje? Jei taip, kodėl nieko nesiėmė anksčiau?

Tačiau iš minčių ją pažadino smūgis, kuris, žinoma, nekliudė, nes ji spėjo atsitraukti. Bet džiaugtis nebuvo ko, kambarys buvo nedidelis, o Rodžeris savo milžinišku kūnu užstojo duris, tad ji blaškėsi tarsi uždarytas narve paukštis.

– Taip ir žinojau, kad su tavimi nebus lengva, – išsišiepė jis. – Bet tau vis tiek nepavyks. Geriau iškart pasiduok.

Ravena išsigandusiomis akimis stebėjo, kaip jis pašoko nuo grindų ir užsimojo į ją abiem rankomis. Klyksmas užstrigo gerklėje, bet suėmusi save į rankas, mergaitė sukaupė visas jėgas ir, kai priešininkas jau visai priartėjo, nėrė į dešinę. Deja, smūgio banga buvo tokia didžiulė, jog nubloškė ją į spintą. Raktelis, kurį ji laikė, dzingtelėjo ant grindų, ir iš karto po to mergaitė sudribo lyg skudurinė lėlė. Jai nutirpo visas kūnas, atrodė, kad nepajėgs atsikelti, o Rodžerio šešėlis grėsmingai artėjo. Bet tada jos žvilgsnis nukrypo į duris, kurių šiuo metu niekas nesaugojo. Iš koridoriaus sklindanti šviesa krito į kambarį ir akino ją, bet stengdamasi ignoruoti visus nemalonius pojūčius ji pašoko ir puolė laukan. Kojos painiojosi su kiekvienu žingsniu, o visai čia pat tęsėsi ir laiptai. Tačiau Ravena jų nepasiekė, tvirtos rankos pastvėrė ją už nugaros ir su žvėrišku įsiūčiu trenkė ant grindų. Riktelėjusi ji staigiai pakilo ir akis į akį susidūrė su priešininku. Žinojo, kad jau gali naudotis trupučiu savo galių, bet to neužteks, kad visiškai juo atsikratytų.

– Niekur nepabėgsi, – iš pykčio tankiai alsavo jis.

Ravena žengė žingsnį atgal, stengdamasi savo kūno centre pajusti kuo didesnę šilumą ir nukreipti ją į delnus. Tuo metu Rodžeris ruošėsi dar vienam galingam smūgiui. Giliai kvėpdama orą į plaučius, mergaitė iš visų jėgų užsimojo, nė pati nesuprasdama, kaip atleisdama kvapą garsiai suriko. Tuo pačiu iš baimės, kad Rodžerio psi jau buvo visai arti, bet ir iš begalinės nuostabos, kai tarp pirštų žybtelėjusi mėlyna ugnis pataikė priešininkui tiesiai į pilvą ir šis kaip sunkus maišas susmuko ant grindų.

Ravena negalėdama patikėti minutėlę žvelgė sau į delnus, bet reikėjo paskubėti. Mergaitė puolė į savo kambarį prie naktinio stalelio ir drebančiomis rankomis iš stalčiaus ištraukė durklus. Tačiau vos apsigręžė, kaklą apsivijo geležiniai Rodžerio gniaužtai. Durklai iškrito iš rankų, nugara taip stipriai įsirėžė į stalelio kraštą, jog atrodė, kad lūš stuburas, bet be paliovos priešindamasi ji bandė ištrūkti ir spardė jį kur pakliuvo. Tai, žinoma, nė kiek nepadėjo, Ravena jau pamanė, kad praras sąmonę, bet dar pagraibiojusi grindis apčiuopė durklo rankeną ir stipriai suspaudusi tarp pirštų kirto.

Aštri geležtė susmigo užpuolikui giliai į kairįjį šoną. Sustaugęs jis atleido rankas, o tuo pasinaudojusi mergaitė skubiai ištrūko, neatsigręždama dūmė pro duris ir – į lauką. Ją apgaubė vos pakeliamas žiemos šaltis, nenuostabu, juk išbėgo basa ir su plonais naktinukais, bet to nepaisydama siekė tvoros vartelių. Kojos taip tirtėjo ir pynėsi, kad neišlaikiusi pusiausvyros visu ūgiu išsitiesė ant ledo. Akyse taip aptemo, jog buvo sunku kažką įžiūrėti, bet nujautimas, kad visai čia pat tyko pavojus, neleido jai taip greitai pasiduoti. Dar akimirka, ir šviesi Ravenos figūrėlė paskendo nakties tamsoje.