Nežinau, ar todėl, kad šiandien trumpiausia metų diena, ar dėl kokių kitų priežasčių ryte mane pažadino keistas kaukštelėjimas į palangę. Pažvelgiau pro langą, o ten – auksinis drakonas, mosuoja neproporcingai mažais sparniukais. Pamaniau, kad man arba pačiuožė stogas, arba papuoliau į Harį Poterį. Bet čia gi ne jokia pasaka! Tad greit nulėkiau laiptais žemyn atidaryti durų ir išsiaiškinti kas čia per pokštai.
- Nepyk,- pasakė besileisdamas drakonas. – tikiuosi neišgąsdinau. Supranti, visi pašto karveliai prieš Kalėdas užimti, be to…. negalėjau jiems patikėti tokio svarbaus reikalo, kaip tu.
- “Kaip aš?!!... Reikalo???”, - norėjau pasakyti, bet iš nuostabos tik mirksėjau akimis ir negalėjau nei žodžio ištarti..
- Taip, tu, - pasakė drakonas, matyt kažkur mokęsis mirksėjimo kalbos. – Nusiramink. Kai tu taip susijaudinus aš negaliu pasakot, nes praleisi ką nors svarbaus.
Stovim ir žiūrim vienas kitam į akis (visada taip darau, kai noriu išsiaiškinti su kuo turiu reikalų. Akyse viskas parašyta. Turbūt kuriam nors gyvenime mokiausi akių kalbos ).
Jo žvilgsnis mane nuramino. Jo akys buvo geros, šiltos ir žmogiškos, kaip kokio Kalėdų senelio.
Pagaliau mano burna užsivėrė ir mes nusišypsojom vienas kitam.
- Gal nori arbatos? Užeik! – pasiūliau, nebūdama tikra, kad jis įtilps pro duris. Bet įtilpo, tik jam teko suglausti sparnus ( neįsivaizduoju, kaip jis tai padaro).

***

- Kokios arbatos gersi? – paklausiau, pasodinusi svečią savo kambaryje ant čiužinio (Kitur jo vestis negalėjau. Kas būtų, jei netyčia užsuktų kaimynė???)
- Ugniažolės, - mirktelėjo man drakonas, (o aš pagaliau supratau, kokio velnio aš ją vasarą rinkau, jei ji tokia karti ir nuodinga. Viskas buvo suplanuota ), - Su šaukšteliu medaus, - riktelėjo drakonas, kai aš jau buvau virtuvėje ir svarsčiau, ar drakonai mėgsta cukrų ar medų (pati geriu be cukraus, tai dažnai pamirštu jo pasiūlyti ir svečiams. Gerai kad pats priminė).
Kai grįžaus ir padaviau jam arbatą, jis, matyt, pajuto, kad keistai jaučiuosi savo kambaryje matydama drakoną, ir paklausė:
- Galiu pakeist savo formą, jei šita tave glumina...
- Ne, ne, būk koks esi, - nusišypsojau.
- Ir tu visada būk kokia esi, - pasakė svečias ir nusišypsojo. Abu gurkštelėjom arbatos. Ji išties mane šiek tiek ramina.
- Retai pasirodau tokia forma, - jau ramiai, gal net šiek tiek liūdnai pasakė drakonas. Jie jau visiškai nustojo tikėti net nykštukais ir Kalėdų Seneliu… Žinai, kiti dabar laikai. O kai mumis nustoja tikėti, mes imame nykti, tampame nematomais. Nes gali pamatyti tik tai, kuo tiki. Nes tikra yra tik tai, kuo tiki.
- “Tokio išmintingo drakono dar nebuvau sutikusi”, pamąsčiau, ir pati sau nusišypsojau.
- Na, bet tu juk viską žinai.. laumės, fėjos, nykštukai, elfai, milžinai, raganos – visi jau tapo nematomi ir baigia išnykti. Aš esu paskutinis auksinis drakonas... ir tai, išlikau tik pakeitęs gyvenimo būdą, ir... ir dėl tavęs... Nes tu esi beveik paskutinė mergaitė, dar tikinti drakonais...

Mačiau, kad dabar jau jis ima jaudintis, todėl gurkštelėjau arbatos, taip primindama, kad ir jis gali tai padaryti. Ir jis suprato.

- Štai, jį tau turėjo perduoti per gimtadienį ( mano gimtadienis buvo prieš savaitę), bet prieš Kalėdas.. jau sakiau, balandžiai dūzgia kaip bitutės, tai nusprendžiau pats atskristi, nes reikalas skubus... ir kad nepasikartotų Hario istorija...
„Jis pažįsta Harį Poterį???- suūžė galvoje, - O aš taip ir neperskaičiau nei vienos knygos... net filmo nebaigiau žiūrėti, norvegų kalba JHm... galbūt tai vis dėlto buvo jis, tą kartą, kai buvau sutikusi jį Vilniuje, bet taip ir neužkalbinau“.
- O Haris yra tikras? – pagaliau paklausiau.
- Jis pasidarė tikras, kai daug vaikų ir net keli suaugusieji juo paikėjo.
- Aaa..
- Bet jis toks pusiau tikras, nes jei juo nustos tikėti, jis išnyks, kaip nyksta drakonai. Lygiai taip pat.
- Taip...
- Žinai, tai būtų katastrofa, neatrodo, jog jo dėka dar ir mes gyvuojam. O kas svarbiausia –vaikai dar tiki stebuklais!!! Ar bent gali įsivaizduoti, kas nutiktų jei niekas nebetikėtų stebuklais?!!
- Jie išnyktų?
- Taip… jie išnyktų… -- pasakė drakonas taip liūdnai, kad net man liūdna pasidarė, todėl jį apkabinau.
- Neliūdėk, jie neišnyks. Tikrai neišnyks! Kol aš gyva būsiu! Nes aš jais tikiu! Aš net...
- Taip. Tu net pati esi kelis padariusi, - jau ramiau pasakė svečias. – Aš viską žinau. Tu net nepatikėsi, kas nutiko Šviesiukų pasaulyje, kai mes apie tai sužinojom! Žinia skriejo šviesos greičiu. Visi apie tai ir tekalbėjo. Tokios šventės jau seniai niekas nebuvo matę. Kad tokia maža mergaitė.. Tu tai padarei…
- Ir man pačiai tai buvo šventė, kokios nebuvau turėjusi….
Abu baisiai stipriai šypsojomės ir iš džiaugsmo net apsikabinom, o jis man pakštelėjo į skruostą.
- Taip, tos akimirkos man buvo didžiausia šventė.
- O daugelis vaikų, nesvarbu ar jie dar maži, ar jau suaugę, to nepatiria.. nes nebetiki. Todėl jų net nepastebi. Kuo netikime - to nematome, arba vadina juos tiesiog sutapimais. Žinai, liūdniausia būna tada, kai šviesiukų pasaulis ( čia taip vadinasi mano gimtinė) nori jiems padėti, ir netgi žino kaip, bet negali, nes tas žmogiukas mumis netiki. Va tada tai būna liūdna.
- Suprantu.
- Ir tau taip būna, tiesa?
- Tiesa. Žmonės iškart tikisi didelių stebuklų, bet kad jie ateitų pirma reikia patikėti mažais…
- Matai. Tai mes galima sakyti bendradarbiai J. Tik tu esi faktiška, o aš..
- Kokia aš?
- Na, faktiška, tikra, reali, materiali, fizinė, įkūnyta…
- Aaa...
- Taip. O mes – šviesiniai.
- Kokie, kokie?
- Šviesiniai. Iš šviesos. Mes esam ten, kur yra nors dalelė šviesos. Mes sklindam šviesos greičiu. O šviesa yra visur.
- A.. Aišku.
- Matai, todėl aš tokios ir spalvos, kad kai sumąsčiau tapti faktiškas, man teko įkūnyti daug šviesos dalelių.
- A.. tai štai kodėl kai pasirodo kokie angelai, ar Marija, ir daro stebuklus, žmonės pasakoja, kad matė šviesą.
- Taip. Būtent. Pagavai. Išties, stebuklus daryti ten kur mes esame, tas pats, kaip čia pas jus dviračiu važiuoti. Net teisių nereikia. Biški pasimokai ir pirmyn. Bet va bėda kai nori juos daryti Žemėje. Nes čia visi yra faktiški, na materialūs, dėl to… O dar tie visi kosminiai įstatymai: priežasties – pasekmės, laisvos valios ir t.t.. Jei nori daryt stebuklus čia pas jus, reikia juos visus mintinai iškalt ir dar širdim pajust jų esmę, o kai tai padarai, tai žinok, daugeliu atveju ir noras daryt praeina. Va. Bet tu tik įsivaizduok, kas būtų, jei mes pradėtume bendradarbiaut – faktiškieji su šviesiukais... Et, bet apie ką aš čia? Visai į lankas. Gryna tarppasaulinė politika…
- Man labai įdomu. Bet tu teisus, gal geriau pakalbam apie tą „ reikalą“, kol mano tėvai negrįžo.