Lina sunerimusi nužvelgė kambarį ir ištraukusi iš stalčiaus nedidelį varinį raktelį prisėdo ant lovos. Žinojo, kad privalėjo atiduoti jį Ravenai, bet kol kas to daryti neskubėjo. Ravena dar nebuvo atgavusi visų savo galių, tad nenorėjo rizikuoti jos gyvybe, be to, pirmiau turėjo išsiaiškinti tikslesnę to rakto paskirtį. Jeigu Eliza paliko jį būtent Ravenai, tai reiškė, kad žinojo daugiau nei pati Lorena, Vyriausioji pranašė. Moteris niekaip negalėjo suprasti, kaip taip gali būti, juk Eliza nebuvo pranašė ir negalėjo sužinoti ateities, nebent buvo dar daugiau pranašų, apie kuriuos ji nežinojo.

Daugybė klausimų nedavė ramybės, ji negalėjo sėdėti rankas sudėjusi, reikėjo kažko imtis, bet nežinojo, į ką kreiptis, o ir nenorėjo, kad apie raktą sužinotų nepageidaujami asmenys, to nenorėjo ir Eliza. Vienintelė, kuri galėjo padėti, buvo tik Lorena, bet praėjo jau nemažai laiko ir negavo iš jos jokių žinių. Pastangos viską išsiaiškinti kol kas nedavė vaisių, o kantrybė seko.

Lina atgniaužė kumštį ir kurį laiką žiūrėjo į raktą. Abejojo, ar išvis apie jį pasakoti Ravenai, juk galbūt taip ir nepavyks nieko išsiaiškinti. Nors ne, ji papurtė galvą, ir vėl galvojo tik apie save. Žinojo, kad pasielgtų savanaudiškai, norėdama ir toliau auginti svetimą vaiką, nes jei nutylėtų apie raktą, Ravenai tektų ilgiau laiko praleisti jos namuose. Ji privalėjo pasakyti, kitaip įskaudins Arelą, o to daryti ji nenorėjo, mergaitė privalėjo augti su savo tikrąja šeima, kad ir kaip skaudu bus pačiai Linai.

Pakilusi nuo lovos, moteris paslėpė raktelį kišenėje ir nutarė nuvykti pas Loreną, galbūt viską aptarusios jos ras palankų sprendimą. Agnesė su Ravena jau buvo grįžusios iš mokyklos, o Rodžeris didžiąją dalį laiko praleido Tamsos tvirtovėje, tad nebuvo dėl ko nerimauti. Ji greitai susiruošė, apsirengė šiltesnius drabužius ir teleportavosi prie Dvasių Karalystės vartų. Gavusi iš sargybos leidimą praeiti patraukė apsnigtu keliu, bet netrukus teleportavosi prie pat Lorenos namų. Toji lyg žinodama, kad ji ateis, pasirodė tarpduryje ir mostelėjo ranka, kviesdama į vidų.

– Turbūt atėjai dėl rakto, tiesa? – pasitikslino ji, kai jos patogiai įsitaisė prie židinio. – Buvau nuvykusi pas Arelą ir paklausiau jos apie Elizos kambarį, bet...

– Tau nieko nepavyko išsiaiškinti?

– Arela sakė, kad nežino nieko, kas galėtų būti jame saugojama.

– Betgi jos su Arela buvo labai artimos draugės.

– Taip, bet Eliza nieko nepasakė net jai. Tikriausiai slėpė labai gilią paslaptį.

– Mes juk pačios galėtume patikrinti tą kambarį, o daiktą, kurį ji slepia, atiduoti Ravenai.

– Ne viskas taip paprasta, – Lorena užsidėjo pirštus ant smilkinių ir nežymiai papurtė galvą, – nes to, ko mes ieškome, Azryate nėra.

– Kaip suprasti? – suraukė kaktą Lina. – Ką nori tuo pasakyti?

– To daikto, kurį Eliza paslėpė, Azryate nėra, nes ta dalis, kur turėjo būti jos kambarys, buvo sunaikinta Tasdaro Antrojo Visatų karo metu.

– Tu įsitikinusi? O gal Arela kažką ne taip suprato?

– O ko ji galėjo nesuprasti? Ji puikiai žino kiekvieną šventyklos kampelį, aš ir pati mačiau, kad didžioji šventyklos dalis apgriuvusi, jau daugiau nei dešimt metų niekas jos neatstato, nes šventykla mažai naudojama.

– Bet jeigu jos kambario nėra, tai dar nereiškia, kad tas daiktas negali būti palaidotas po griuvėsiais, ar ne?

– Arela sakė, kad viskas supleškėjo iki pamatų, ir ji buvo teisi, bandžiau ką nors aptikti savo magija, bet veltui, nėra nė vieno likusio sveiko daikto. Paklausiau Arelos, gal ji ką nors rado ir nunešė į muziejų, galbūt neprisimena, bet ji prisiekė nieko nelietusi.

– Nieko nesuprantu, – Lina sunerimusi pakilo ir kelis kartus perėjo kambarį. – Kodėl Eliza paliko raktus į tai, ko nėra? Jeigu ji žinojo ateitį, tai visiškai nelogiška, nebent ateitis pasikeitė.

– Tai greičiausiai paaiškintų, kodėl negaliu matyti, kokia Ravenai skirta užduotis.

– Vadinasi, dabar tas raktas visiškai bevertis, daiktas, kurio reikia Ravenai, sudegė kartu su šventykla. Nebent tai buvo net ne daiktas, o, tarkim, galia?

– Gali būti, bet ji vis tiek turėtų būti kažkur uždaryta, kokiame nors daikte, kurį tikrai būčiau pajutusi.

– Tuomet ką dabar darysime? Nejaugi ateitis tikrai pasikeitė?

Tačiau Lorena į tai atsakyti negalėjo, nors nujautė, kad atsakymas kažkur turi būti, tereikėjo prie jo prisikasti. Kurį laiką ji taip ir prasėdėjo galvodama, žvelgdama į židinio liepsną, tarsi joje galėtų rasti visus atsakymus. Ir vis dėlto, galvoje kirbėjo viena vienintelė mintis...

– O kas, jeigu tai ženklas, kad mums reikia keliauti į praeitį? – staiga prakalbo ji. – O jeigu Eliza žinojo, kad ta šventyklos dalis bus sunaikinta?

– Nori pasakyti..? – Lina apstulbusi užsidengė delnu burną.

– Taip, būtent tai. Eliza nori, kad pažeistume taisykles ir nuvyktume į tą laikotarpį, kai tas kambarys dar buvo, kitokio paaiškinimo nerandu.

– Ir kaip mes tai padarysime? – sunerimo ji. – Keliavimas laiku yra uždraustas ne ko kito, o pačių dievų, kas žino, kas atsitiktų, jei pažeistume taisykles, galbūt jie mus visus sunaikintų.

– Žinau, bet pagalvok logiškai. Eliza mums nelinkėtų blogo, o tai reiškia, jog ji žino, kad kelionėje mums nieko blogo nenutiks.

– Taip, bet... kaip mums į tą praeitį nukeliauti? Ar išvis tai kaip nors įmanoma?

– Įmanoma. Netoli Dangaus Karalystės yra Praeities ir Ateities vartai, kuriuos saugoja Tronheimas ir jo brolis Alebastras. Kadangi dievai keliavimą laiku uždraudę, tie vartai niekada nebuvo naudojami, bet mes galėtume pabandyti. Pirmiausia viską turėtume aptarti su Alebastru, tai jis atsakingas už Praeities vartus.

– Bet kas, jei dievai vis dėlto ant mūsų užsirūstins? – baiminosi Lina. – Ar verta keliauti į praeitį vien tam, kad sužinotume, ką savo kambaryje paslėpė Eliza?

– Nežinau, bet pabandyti galime, galbūt tai labai svarbu Ravenai. Pirmiausia pasikalbėkime su vartų saugotojais, žiūrėsime, ką jie mums pasakys, o tada spręsime, ką daryti geriausia. Galiu be jokio vargo pakviesti juos telepatiškai, nors jie negali ilgam palikti vartų be priežiūros.

Lina tik linktelėjo, puikiai viską suprasdama, o Lorena įsitaisė ant kilimo meditacijos poza ir užsimerkė. Lina nei žinojo, kada tiksliai jie sumezgė ryšį, nei galėjo girdėti jų pokalbį, tad teko tik laukti. Visas šis reikalas jai atrodė ne tik pavojingas, bet ir labai sudėtingas, o nuojauta kuždėjo, kad galbūt jos ruošiasi kištis ten, kur nereikėtų.

– Na štai, turėtų netrukus pasirodyti, – lengviau atsidususi prakalbo pranašė.

Ir iš tikrųjų, nereikėjo laukti nė minutės, kol jie pasirodys. Patalpą akimirkai užpildė nestipri vėjo banga, Lina prisidengė veidą ranka, o kai vėl pažvelgė į priekį, išvydo išryškėjančias dvi figūras. Kai Lorena kalbėjo apie vartų saugotojus, ji įsivaizdavo tvirtus stuomeningus vyrus, bet šie buvo dar labai jauni, daugiausiai penkiolikos metų vaikinai. Vis dėlto, ji juto nuo jų sklindančią gana stiprią magišką energiją, net stipresnę už Lorenos ar jos pačios. Matyt, saugotojais jie buvo ne be reikalo, turbūt turėjo ilgai ir sunkiai tam ruoštis.

Vaikinai, nors ir dvyniai, atrodė visiškai nepanašūs. Tronheimas buvo tamsiaplaukis, su giliomis violetinėmis akimis, aukštas ir raumeningas, o Alebastras smulkesnis ir žemesnis. Jo plaukai buvo neįtikėtinai balti, iki pečių, banguoti ir surišti į uodegą, o akys žydros kaip dangus.

– Taigi, kodėl mus čia pasikvietėte? – pirmasis paklausė Tronheimas.

– Tiesą pasakius, dabar mums reikia Alebastro, bet pakviečiau jus abu, nes galbūt pravers ir tavo pagalba, – ėmė aiškinti pranašė ir trumpai nupasakojo situaciją. – Ar būtų įmanoma viską kaip nors sutvarkyti?

Prieš atsakydamas, vaikinas priėjo arčiau.

– Sutvarkyti būtų įmanoma, galėtume rizikuoti ir praleisti jus pro vartus, bet... tam, kad juos pravertume, mums reikėtų aukos.

– Ir ką tai reiškia?

– Šiuo atveju auka būtų Alebastras, nes bandytume atverti Praeities vartus, o aukojimas reikštų jo mirtį.

– Ne, negalime žaisti jo gyvybe, – paprieštaravo Lina. – Turi būti kitas būdas, kur nereikėtų jokios aukos.

– Aš pasiruošęs aukotis, – prakalbo ir pats Alebastras. – Bet tik tada, jeigu bus verta.

– Bet iš kur mums žinoti, ar verta?

– Tikriausiai teks pasikliauti Eliza, – gūžtelėjo pečiais Tronheimas. – Ji juk be reikalo nenorėtų, kad keliautume į praeitį. Galbūt nenukeliavę ką nors nepataisomai sugadintume.

– Tu teisus, – sutiko Lorena. – Bet galbūt turime kitą variantą, nes jeigu sugebėjo Eliza, turėtų pavykti ir mums. Kaip manote, kaip ji sužinojo, kas vyks ateityje? Argi ne pati buvo į ją nukeliavusi?

– Bet prie Ateities vartų ji niekada nepasirodė, – paprieštaravo Tronheimas. – O jei tai būtų padariusi man nematant, manęs čia nebebūtų. Be to, Laiko raktą visada turiu su savimi, be jo vartų atidaryti neįmanoma.

– Būtent, – sutiko moteris. – Yra kitas būdas, tereikia jį sužinoti, negalime paprasčiausiai aukoti saugotojo ir jį prarasti. Gal vertėtų nuvykti pas Gordoną ir paklausti jo? Gal jis galėtų mums kuo nors padėti?

– Puiki mintis, aš tai padarysiu, – iškart pasisiūlė Lina. – Jei ką nors sužinosiu, iškart jums pranešiu, be manęs kol kas nieko nesiimkite.

– Gerai, – sutiko Lorena. – Bet būtinai perduok raktą Ravenai. Ji privalo žinoti, kas vyksta aplinkui, Eliza ne be reikalo paliko raktą būtent jai.

– Žinoma, – linktelėjo ji. – Tada viskas nutarta.