– Negaliu patikėti, Neptūnas gyvas, o tai reiškia, kad dar yra viltis padėti Ravenai, – Lina susijaudinusi pakilo nuo fotelio ir kelis kartus perėjo kambarį. – Ačiū už pagalbą, būčiau žinojusi, būčiau anksčiau kreipusis į tave.

– Nesvarbu, yra kaip yra, – menkai šyptelėjo Gordonas. – Fantazija sakė, kad Neptūnas dabar saugiai gyvena pas Febą ir Leidą, bet kol kas negali grįžti pas Raveną, todėl leisime jai žinoti tik tai, kad jis gyvas. Tu nieko prieš?

– Ne, svarbiausia, kad Ravena pagaliau pasveiktų, be to, jai greitu metu teks atlikti naują užduotį.

– Tikrai? – susidomėjęs jis pasuko supamąją kėdę tiesiai jos pusėn. – Kokią?

– Dar nesu tikra, su Lorena kaip tik mėginame tai išsiaiškinti, bet ji nieko panašaus savo vizijose nemato. Kaip manai, kodėl taip gali būti?

– Net nežinau, gali būti ne viena priežastis. Galbūt Lorenai dar ne laikas pamatyti tam tikras vizijas, arba... kažkas mūsų istorijoje pasikeitė, todėl reikia daugiau laiko, kad matytų tolimesnes vizijas.

– Nori pasakyti, kad istorija gali keistis?

– Jau nuo senų senovės buvo ne tik tikima, bet ir įrodyta, kad regėtos pranašystės visuomet išsipildo, tačiau pasitaiko labai retų atvejų, kai vizijos būna klaidingos arba realybėje kas nors pasikeičia.

– Vadinasi, yra tikimybė, kad Ravenos likimas taip pat gali pasikeisti?

– Labai maža, bet taip. Nesiūlyčiau puoselėti vilčių, galimybė tik viena iš milijono. Be to, žinant, kad pasaulio pabaigą išpranašavo netgi patys dievai, o tai buvo jau labai seniai, nesuteikia jokių teigiamų minčių.

Moteris nusiminusi nukreipė žvilgsnį į langą.

– Ravena nenusipelnė šito. Vien dėl to, kad jos tėvas Tasdaras, keliantis Visatoje sumaištį, per kurį prasidėjo ne vienas karas, tai dar nereiškia, kad tokia turi būti ir ji. Kodėl Pranašystė turėjo skirti jai tokį siaubingą likimą? Ir kodėl dievai nieko negali padaryti, kad tai sustabdytų?

– Net ir mes, žyniai, ne visada žinome, ko dievai nori, – atsiduso Gordonas. – Galbūt jie netgi patys negali pakeisti likimo, nes jei būtų norėję, seniai būtų tai padarę. Bet čia tik prielaida, niekas tiksliai negali pasakyti, kaip viskas vyksta.

– Bet juk dievai sukūrė Visatą, būtų visiškai logiška, jei mokėtų kontroliuoti likimą, ar ne?

– Žinoma, bet galbūt jie nori mus išbandyti ir pažiūrėti, ar patys galime pakeisti savo likimą?

– Ir kas tada? Kas jiems iš to?

– Gal nori išsiaiškinti, ar mes verti išlikti?

– Nori pasakyti, kad esame jų eksperimentinės žiurkės? – šiek tiek įsižeidė Lina.

– Nevisai tai turėjau omenyje, – jis paskleidė keletą popierių ant stalo ir įdėmiai juos nužvelgė. – Yra dievų, kurie puoselėja žmoniją, bet yra ir tų, kurie nori mus sunaikinti, galbūt dėl to ir esame tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kurią tik patys ir galime sutvarkyti. Arba sugadinti.

– Gal tu ir teisus, – kiek aprimo ji. – Net jei išgyventi yra menka galimybė, ji vis tiek yra...

Valandėlę jie tylėjo ir apgalvojo viską, apie ką kalbėjo. Padėtis tikrai buvo nepavydėtina, ir nė vienas nežinojo, kaip viską pagerinti, žinojo tik tai, kad teks kovoti dėl savo gyvybių, o kas išgyvens, nuspėti buvo sunku. Sunkiau nei sunku.

Lina neramiai sujudo savo vietoje. Jau ruošėsi kažko paklausti, bet jos akys išsiplėtė iš siaubo – tiesiai į langą jų pusėn skriejo milžiniškas ugnies kamuolys.

– Saugokis! – sukliko ji ir metusis į šoną norėjo pačiupti Gordoną, bet jau buvo per vėlu. Tylą užpildė garsus sprogimas ir dūžtančio stiklo garsas, tačiau moteris nė kiek nenukentėjo, apsigaubdama psi energijos skydu. Žynys tuo metu teleportavosi į koridorių. Smūgio banga per plauką jo nekliudė, bet ir čia neatrodė saugiau, nes aplinkui matė tik liepsnojančią ugnį. Jau norėjo grįžti atgal į darbo kambarį ir padėti Linai išeiti, bet staiga koridoriaus gale išvydo tamsią figūrą. Neprireikė nė sekundės suprasti, jog tai Tasdaras.

– Tu! – piktai iškošė jis.

Demono akys žybtelėjo raudonai ir jis erzinančiai lėtai patraukė prie Gordono. Sustojęs priešais nužvelgė nuo galvos iki kojų.

– Manei, išsisuksi? Argi nesakiau, kad paversiu tavo gyvenimą pragaru, jei nesutiksi prie manęs prisijungti? Pasisekė, Rodžeris tavęs nepribaigė, bet vieną dieną tu prarasi budrumą.

– Kur ji? – pro dantis iškošė žynys, akimis ieškodamas Linos. Siaubingai dėl jos nerimavo, jeigu jai kas nors nutiks, jus kaltę, kad nesugebėjo susitvarkyti su savo bėdomis ir į tai įpainiojo visiškai nekaltą žmogų.

Tasdaras vos matomai nusišypsojo ir iš pašonės išsitraukė kalaviją. Nė kiek nebijodamas, Gordonas žvelgė į iš lėto kylančius aštrius it skustuvai ašmenis. Jis visai neturėjo noro kautis, bet gindamasis ištarė burtažodį, o kai rankose atsirado nuo raudonos psi žibanti lazda, iš visų jėgų užsimojo. Susidūrusių ginklų žvangesys užpildė patalpą, ir į visas puses pažiro kibirkštys.

Matydamas, kad priešininkas atkakliai laikosi savo pozicijos, žynys vikriai metėsi į šalį ir šoko iš dešinės. Lazda skaudžiai kirto Tasdarui per šoną, jis akimirkai sustingo, paskui staiga nusišypsojo ir nesigailėdamas puolė į priekį. Gordonas išvengė kirčio, todėl ašmenys giliai susmigo į akmeninę sieną. Tasdaras abiem rankomis stipriai juos suspaudė ir beveik be pastangų ištraukė, o po kelių sekundžių kalavijas prašvilpė priešininkui virš galvos. Šis tik menkai vyptelėjo ir čiupo jį laikančią ranką. Demonas šiek tiek nustebo, bet nepasimetęs atgalia ranka paleido ugnies kamuolį. Gordonas riktelėjęs atsitrenkė į sieną, lazda iškrito jam iš rankų ir garsiai taukštelėjo ant žemės. Sąmonė akimirką aptemo, keliai sulinko, bet nuslydęs per sieną ir pajutęs po savimi grindis pakėlė akis į pikčiausią savo priešą. Tasdaras grėsmingai artinosi, tad palengva pakilo ir apsidairė lazdos, tačiau pakirstas ugnies parklupo vėl.

Bet staiga kažkas šoko pro duris. Gordonas neiškart suprato, jog tai Lina, tik po to, kai ugnies šviesoje aiškiai išvydo jos veidą. Įniršusi moteris bandė smogti priešininkui tiesiai į veidą, bet jis stipriai suspaudė jos ranką savo delne.

– Ko tau čia reikia? – sušnypštė Lina.

Tasdaras paleido jos ranką ir ruošdamasis gintis atkišo į priekį kalaviją.

– Nesidžiauk per anksti, tavo mirties valanda jau visai arti.

– Ką planuoji? – ji pažvelgė į vis dar ant grindų gulintį Gordoną. – Kodėl turėjai jį į tai įpainioti?

– Man pasisekė, radau du triušius viename narve, kodėl gi nepasinaudojus proga? – šyptelėjo jis. – Be to, laikiau tave gyvą dėl Ravenos, bet dabar, kai ji jau žino tiesą, esi man visiškai nenaudinga.

– Tikrai? – pasišaipė ji. – O kas daugiau šiuo metu ja pasirūpins?

– Ravena gali pati savimi pasirūpinti, juk paveldėjo mano galias. Nejaugi vis dar laikai ją mažu vaiku?

Lina net suurzgė iš pykčio, nors iš dalies žinojo, kad Tasdaras sakė tiesą. Ravenai fiziškai buvo dar tik dešimt metų, bet ji elgėsi daug protingiau, nes psichiškai brendo greičiau nei įprasti vaikai. Tai buvo dėl to, kad jos venomis tekėjo demono kraujas, o demonai užauga greitai ir beveik neturi vaikystės. Kadangi Ravena buvo negrynakraujė ir dominavo jos žmogiškoji pusė, vaikystę ji turėjo ilgesnę, bet būna dienų, kai dominuoja jos demoniška, labiau suaugusi pusė, ir ji nebesielgia vaikiškai, ypač kai pakliūva į kokią nors pavojingą situaciją.

Taip, moteris žinojo, kad apsiginti ji tikrai gali, nes jos demoniškos galios – dar ne viskas. Ravena taip pat buvo viena iš Ypatingųjų, ištvermingesnių už paprastus žmones, galinčių naudotis burtais ir šiaip daug greičiau išmokstančių kautis, bet tai dar nereiškė, kad turėjo palikti ją likimo valiai. Kumščiai gniaužėsi patys. Lina užsimojo į Tasdarą, bet staiga jis išnyko, kartu su savimi nusinešdamas ir ugnį. Nespėjusi nė sureaguoti, moteris trenkė į sieną. Smūgis buvo toks stiprus, jog dejuodama ji suklupo ant grindų.

– Lina? – Gordonas pakilo ir šiek tiek svirduliuodamas nusigavo prie jos. – Kaip tu? Ar jis tavęs labai nesužeidė?

– Atrodo, man lūžo ranka, – vos girdimai sukuždėjo ji.

– Eime, galiu tave išgydyti.

Jis padėjo Linai atsistoti, nuvedė į kambarį, nedelsdamas pasodino ant sofos ir ištiesė abu delnus virš lūžusios rankos.

– Ką tu darai? – pakėlė į jį akis moteris. – Lūžius gali išgydyti tik labai patyrę burtininkai.

– Tiesiog palauk, gerai? – jis susikaupė, giliai įkvėpė oro ir užsimerkęs ištarė burtažodį: – Sana.

Lina stebėjo, kaip iš jo rankų pasklido švelni sidabrinė šviesa ir apgaubė lūžusią vietą. Skausmas po truputį ėmė slopti, kol galiausiai visai išnyko. Nustebusi ji net pajudino ranką, o po kelių sekundžių Gordonas lėtai atsitraukė.

– Kaip tau tai pavyko? – paklausė ji. – Maniau, kad dar nesi įgudęs.

– Ir nesu, tiesiog panaudojau... – susverdėjęs jis susmuko šalia jos ir delnais patrynė smilkinius.

– Gordonai?! – Lina išsigandusi palinko virš jo. – Tu taip pat sužeistas?

– Nesijaudink, gydymui išnaudojau beveik visą savo energiją, pailsėsiu ir viskas bus gerai. Jeigu būčiau įgudęs, taip nebūtų atsitikę.

– Nereikėjo dėl manęs taip stengtis, būtų užtekę ir nejautrumo burto.

– Atleisk, kitaip negalėjau, juk likai sužeista tik per mane. Tasdaras atvyko man atkeršyti, bet pasipainiojai tu ir...

– Ne, Tasdaras nori nužudyti ir mane, tu visiškai dėl to nekaltas.

– Vadinasi, sėdime toje pačioje valtyje?

Lina nepatogiai pasimuistė, leisdama jam suprasti, kad viską išgirdo teisingai. Jautėsi keistai, nes turėjo su juo šį tą bendro, nors jie buvo tokie skirtingi. Nepaisant to, jų santykiai atrodė stebėtinai geri, Gordonas niekada neatsisakydavo jai padėti, net ir po to, kai daug metų nebendravo, draugystė išliko tokia pat, kokią ji visuomet norėjo prisiminti.

– Kaip gerai, kad šalia nebuvo Godos, – po ilgos ir nejaukios tylos prakalbo moteris.

– Taip... – nutęsė susimąstęs Gordonas. – Geriau tegul dar pasidžiaugia savo vaikyste, kai taps žyne, jos lauks sunkūs darbai.

– O kada leisi ja tapti?

– Goda dar net nepradėjo mokytis, tad pradėsiu iškart, kai ji bus pasirengusi. O tai gali nutikti labai greitai, tad esu visuomet pasiruošęs.

– Suprantu, bet kas tada bus su tavimi? Vis dar būsi žynys ar jau nebe?

– Tai jau mano bėdos, Lina. Viskas priklauso nuo to, kaip susiklostys mūsų ateitis.