Žaižaruojančiuos mano sapnuos
Vėjai miško kol kas nenurengė –
Tebevaikšto ruduo margaspalviais ryškiais apdarais.
Pamatau pro miglas bent vidurdieny šyptelint dangų,
Ir tikiu – liūdesys, kiek apsilpęs, iš gniaužtų paleis.
Ir tamsos gaivalai nesujauks manyje orientyrų,
Nes žinau mintinai po nakties jog išaušta diena.
Taip, senatvė sunki, bet aš stengiuos – lai rankos nesvyra,
Neverkšlensiu dėl to, kad turiu ją panešti viena.
Tad klajoju sapnuos, kur brokatas, kur gelumbė, šilkas
Užliūliuoja jausmus paslaptingais sodriais čežesiais –
Juk žinau, jog praeis visos dienos – ir šaltos, ir pilkos,
Kai plati šypsena nuo sulotekio vėl išsiskleis.