Plaštakė

Čia daugiau nelabai ir yra kas veikti
tik deginti žvakes ir kabinti kryžius
kabintis į gyvenimą
nors ir nukryžiuotam
šildytis šipulių ugnelèmis
šildytis senais paveikslais ir senais eilėraščiais
lėtai pūsti garą
prisimenant mirusius
šiltesnius nei gyvieji
gurkšnoti taurę kartèlio
kvėpuoti nors ir nesinori

judinti sustingusias rankas ir judinti kojas
kad kiti manytų jog gyvas
jog šoki
laimingas
nes viskas bėga sava tėkme
alsuoja gyvenimas į rakto skylutę
nubèga praeina
žmonės ir žmonos
dienos ir pėdos
spengiančiai tylios dienos ir šaukiantis rūkas
toks tirštas kaip neregio akys
palieski ant lango plaštakę
kad ir sustingus
ji amžinai sapnuoja kad vasara
Gediminaičių disnastija

2022-11-08 23:16:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2022-11-11 09:41:11

...viskas bėga sava tėkme...
Stipriausiai atliepė trys paskutinės eilutės.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-11-10 16:14:08

Jaučiasi nusivylimas gyvenimu, tačiau nereikia pamiršti, kad visų neaplenkia įvairios problemos ir kai su jomis susidorojama, vėl sielą apšviečia saulė net ryškesnė.
Turiu galvoje personažą.

Berods Giedros eiliukas:

Kartais laimė ir tai
Ką esi iškentėjęs,
Kas tau draskė ir plėšė krūtinę perpus…
Juk atgyja šaka,
Nors aplaužo ją vėjas,
Ir į saulę vėl kelia žaliuosius lapus.
Vėl žaliuoja
Ir žydi šaka sužeistoji,
Jai žydėjimas šitas
Brangesnis daugsyk,
Nes atlaikė audras,
Nepalūžo, kovojo…
Ar gyvenime šitaip nebūna, sakyk?