,,,,,

Kaip aš lipu į savo kalnus,
O gi  iš lėto, palengva,
Ir vis dairaus iškėlęs galvą,
Kur jų viršūnių pabaiga.
 
O jas įveikus, keistas jausmas,
Kad noris kilti dar aukščiau,
Kad buvo kalnas ne toks jau aukštas,
Kad dar aukštesniems jėgų yra.
 
Įkvėpęs oro į krūtinę, grįžtu,
Vėl nuokalnė man prieš akis,
Ji  pasirodė, tartum ledinė,
Staiga paslysi ir tykoja mirtis.
poeta

2022-08-09 14:03:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-08-13 07:37:53

Subtilios eilės.
Mes kiekvienas užuot sėdėję savo kasdienybėje, kaip ir Jūs,turime pabandyti įkopti į savo kalnus. Tai pavojinga, tačiau tik taip galėsime atskleisti savo tikrąją esmę ir įkūnyti tai kas lemta.

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2022-08-12 15:48:30

Mirtis - rimtas reikalas, slidu apie jį rašyti.

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2022-08-09 20:18:18

Smagu, kad kuriat, kad  kad  kasdienybę norit 'supoetinti" :DDD. Sėkmės, kurkit , kalbėkit poetine kalba. Apie raiškos tobulinimą galėsim pakalbėti kitą sykį, jei jūs to norėsit.