„ Lažybos prie karsto“ ( VI - gegužės 29 d. - )

Santrauka:
Tai romano „Lažybos prie karsto" šeštas skyrius, kuriame pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 29 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX Amžiaus pradžia) Anglijoje.

P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)













 
VI

Gegužės 29-oji.

Diena buvo apsiniaukusi. Tamsūs lietaus debesys, atslinkę iš Atlanto, dengė kiekvieną, net menkiausią, dangaus lopinėlį. Todėl visi susirinkę dvaro parke su savimi nepamiršo pasiimti ir skėčių. Dvaro parteryje stovėjo pavėsinė, kurioje liokajus juoda livrėja pilstė raudoną vyną į pusšimtį taurių, išrikiuotų ant stalo. Į grafo kvietimą atsiliepė didelis būrys miestelėnų. Atėjo visi, kurie nedirbo laukuose ar karjere, tad įsisiūbavo nemenkas šurmulys, tačiau minia ūmai nuščiuvo pasirodžius grafui. Jis veržliu žingsniu ėjo priekyje, už jo, kiek atsilikęs, ėjo Simonas Deivisas, o netrukus pro dvaro paradines duris išriedėjo ir grafienė, tarnaitės stumiama vežimėlyje. Kad ir ką dvaro šeimininkas buvo sumanęs, buvo matyti, jog norėjo tai įgyvendinti kuo greičiau dėl nenuspėjamo oro. Sustojęs greta palapinės nervingai lingavo ant kulnų laukdamas, kol grafienė galiausiai atriedės šalia. Susirinkusieji stovėjo įbedę žvilgsnius į Ansonų šeimą, ar greičiau į tai, kas iš jos liko po Anos mirties. Pats grafas nors ir įsitempęs, tačiau vis dar ta pačia rūsčia žemvaldžio kauke žvelgė kažkur į minią. Tuo tarpu amerikietis matėsi geriau būtų skradžiai žemę prasmegęs. Jis nespinduliavo tuo visiems gerai pažįstamu kilmingųjų pasitikėjimu savimi. Vėl gi, jo laikysena šiek tiek priminė pasiklydusį žvėrelį. Bet kita vertus, daugelis taip atrodytų stovėdamas greta seną vilką primenančio grafo Ansono. Galiausiai senoji vilkienė buvo atgabenta šalia žento ir vyro. Jos paveikslas buvo liūdniausias: palaužtas ne tik kūnas, bet ir siela. Patamsėję nuo ašarų paakiai klaikiai atrodė šalia išblyškusios, suglebusios odos. 

Grafas atsikrenkštė atkreipdamas visų dėmesį ir prabilo:

- Mano šeimą, miestą ištiko baisi nelaimė. Prieš devynias dienas netekome mūsų vienturtės Anos. Nuo to laiko sklando įvairūs, dažnai nepagrįsti, gandai, - lėtai ir niūriai dėstė grafas. - Atėjo metas juos išsklaidyti. Todėl kviečiu pakelti taurę į mano dukros atminimą, - tarė jis ir mostelėjo liokajui su padėklu išdalinti taures.

„Visa tai primena tikrą inscenizaciją. Netikra. Dirbtina.“ - mąsčiau, kol liokajus, pikto grafo žvilgsnio raginamas, lakstė su padėklo po minią. Kai atėjo ir man eilė į rankas paimti siūlomo gėrimo, pamačiau liokajaus akyje lyg ir ašarą. „Gal man pasivaideno? Tarnai geriau nei kas kitas mokėjo išlaikyti porcelianinius veidus, todėl išvysti ašarą... Negali būti.“ - nusprendžiau.

Kai liokajus baigė vykdyti grafo įsakymą, pastarasis tęsė kalbą toliau:

- Tad paskutinį kartą paminėkime Anos vardą, - tarė jis ir grubiai, vienu mauku, išgėrė taurės turinį.

Stojo momentinė, akimirkos pauzė ir trumpai it žaibo griausmas nuskambėjo grafo žodžiai:

- Nes ji nusižudė.

Jaučiausi lyg maišu trenkta per galvą. Rodos, ir kiti, nes tik po geros minutės pasigirdo nuostabos sumišusios su sutrikimu šurmulys, kurio grafas, matyt, ir laukė, nes tik miniai subruzdus bei pasigirdus klausiamiems šūksniams, jis pasisuko ant kulno ir patraukė dvaro paradinio įėjimo link. Tuoj pat jo pavyzdžiu pasekė ir amerikietis. Pažvelgiau į tetą: ji neįskaitomu veidu žvelgė į vieną tašką. Pasekiau jos žvilgsnį - senoji ponia vis dar buvo vietoje. Verkė. Jos veido išraiška prikaustė mano dėmesį. Ašaros buvo ne sielvarto ar širdgėlos, o... pykčio. Mane nukrėtė drebulys. Tik stambiam lašui pūkštelėjus taurėn pastebėjau, kad lyja. Lietaus lašų vis daugėjo ir jie krito vis smarkiau ir smarkiau. Pokšėjo išskleidžiami skėčiai. Savąjį aš taip pat iškėliau virš galvos. Grafienė pagaliau davė ženklą tarnaitei vežti ją namo. Toji išsigandusi ieškojo kažko užanty - skėčio. Tai buvo mano proga.

Pribėgau prie grafienės ir iškėliau skėtį virš grafienės. Tarnaitė norėjo parimti jį iš manęs, bet aš jo nepaleidau. Grafienė pažvelgė į mane nustebusiu, blausiu žvilgsniu ir netarusi nieko piktai liepė tarnaitei:

- Vežk mane greičiau! Nejau visos jaunos anglės šiais laikais ne geresnės už kempinę vandeniui sugerti!

- Nagi nagi! - Šįkart jau riktelėjo ponia, kai tarnaitė pradėjo iš lėto, drebančiomis rankomis stumti vežimėlį. - Dievaži, con comme ses pieds!

Dabar tarnaitė jau pasiskubino iš visų jėgų ir aš vos spėjau eiti šalia ištiesusi ranką su skėčiu virš grafienės. Ši dar kartą pažvelgė į mane, permirkusią iki paskutinės siūlės:

- Ačiū, panele...

- Morgan, jūsų kilnybe, - atsakiau žemai linktelėjusi galvą.

- Malonu. Tai kaip ir sakiau, dėkokite savo tėvams, kurie išmokė jus gerų manierų. Tačiau šiuo atveju jūsų pagalba buvo nereikalinga - aš jūreivio duktė, lietau tikrai nebijau, - tarė ji išdidžiai kilstelėjusi galvą.

- O ko bijo jūsų kilnybė? - paklausiau. - Neteisybės?

Ji pervėrė mane mąsliu žvilgsniu. Jaučiau, kad rizikinga buvo tęsti diskusiją toliau, bet intuicija šnabždėjo ką kitą.

- Jūs netikit tuo ką sakė jūsų vyras? Jūs juk netikit, kad Ana nusižudė? - kamantinėjau sparčiai nes įėjimas į dvarą buvo jau čia pat

Ji nieko neatsakė, bet jos akys vėl sudrėko. Šįkart be pykčio. Dabar buvo matyti vien tik nusivylimas. Durys buvo jau už kelių žingsnių, todėl nepajutau kaip desperatiškai šūktelėjau:

- Kodėl norit, kad Anos žudikas būtų nesurastas?! Aš... aš galiu jį surasti!

Tarpdurį staiga išniro grafas:

- Nejau negirdėjot? Nėra ką rasti - ji nusižudė, - šaltai, bet kaip kirviu nukirto grafas ir mostelėjo ranka tarnaitei, taip liepdama kuo greičiau vežti grafienę vidun.

Žiojausi dar kažką sakyti, bet buvau grubiai nutraukta:

- Tai viskas. Nebėra ką aptarinėti, - dabar jau piktai pro dantis iškošė rūmų šeimininkas.

Supratau, jog pralaimėjau. Buvo bergždžia kalbėti toliau. Mechaniškai įspraudžiau skėtį tarnaitei į rankas ir apsisukau eiti, kai išgirdau grafienę sakant:

- Panele Morgan?

Atsigręžiau.

- Dėkokite dar ir Dievui už protą. Jo daugeliui stinga šiais laikais.

 

Grįžus namo teta tarė:

- Iš tavo veido matyti, jog nepavyko pasiekti visko, ko tikėjaisi, neklystu?

Aš patraukiau pečiai ir atpasakojau tą trumpą pokalbį kurį turėjau su grafienę ir grafu.

- Tokiu atveju ne viskas taip jau blogai kaip galėjau pagalvoti, - beveik džiugiai tarė ji apsvarsčiusi tai, ką išgirdo iš mano lūpų.

- Tikrai taip manai? Man atrodo, kad likau nieko nepešusi, - suabejojau tetos optimizmu.

- Iš dalies tiesa. Pokalbis su grafu naudos tikrai neatnešė, o gal net atvirkščiai, bet grafienę neabejotinai į savo pusę patraukei - tai pravers.

- Patikėk manimi, - tęsė teta matydama, kad abejoju, - kiek pažįstu jos kilnybę, ji tikrai nelinkusi tuščiai švaistytis komplimentais. Beje, pasitaikė proga šnektelti su gydytoju Larsonu.

- Ir? Tik nesakyk, kad jis nuoširdžiai tiki, jog Anos mirtis - tai savižudybė.

- RiRi, naivu tikėtis, kad Larsono nuomonė skirsis nuo oficialios grafo pozicijos.

Žinojau, kad teta kalba logiškai, bet buvau per daug susierzinusi, kad garsiai tai pripažinčiau.

- Bet, - švelniai tęsė teta, - nors Larsonas ir teigia, kad tai buvusi savižudybė, tačiau, jei skaitysime tarp eilučių, neneigia ir žmogžudystės galimybės.

- O kokie savižudybės įrodymai? - ironiškai paklausiau, bet teta apsimetė to nepastebėjusi.

- Reikia pripažinti, jog savižudybė tikrai abejotina versija, labiau palaikoma pačio grafo siekio išvengti didesnio viešumo, nei faktų. Nebuvo rastas nei atsisveikinimo raštelis, kuris paaiškintų savižudybės motyvą. Larsonas teigia, kad kaltas emocinis išsekimas, nervų pakrikimas.

„Absurdas,“ - tariau mintyse.

- Nuodai rasti karšto šokolado puodely šalia aukos lovos. Ant puodelio - tik Anos pirštų antspaudai.

- Taigi bet kas iš namiškių galėjo įpilti nuodų, beje, jau išsiaiškinta, kas tai per preparatas?

- Larsonas tiksliai nežino, bet gali garantuoti, kad tai kažkokia augalinė mikstūra.

„Kurią nesunkiai, už šilingą, bet kas galėjo gauti iš Šeli,“ - pagalvojau.

 

Vėliau, siuvinėjant kryželiu, į galvą toptelėjo knyga, kurioje teta minėjo skaičiusi apie nuodingas purienas. Reikėtų ją rasti ir parodyti gydytojui Larsonui, gal knygoje bus aprašyti apsinuodijimo simptomai atitinkantys Anos atvejį. Nusprendžiau, jog verta pamėginti. Papasakojau apie sumanymą tetai.

- Aš irgi galvojau apie tai. Gal pasiseks knygą vis dar atrasti pas Vilsoną. Kad ir kaip bebus, tavo kojos dar jaunos, todėl nesunkiai kad ir dabar nukulniuosi iki knygyno, - tarė ji.

- Ak, teta, nesendinkit savęs. Geriau pažvelkit į veidrodį - vaizdas lygiai toks pat kaip prieš dvidešimt metų!

- Na jau tik nepataikauk man, - atsakė nusijuokdama, - atvaizdai apgaulingi. Na o dabar lėk, kad netektų man ilgai nuobodžiauti be naujienų...

 

Vilsono knygynas tarsi slėpėsi vienoje iš nuošalesnių Sent Mertono gatvių. Nors vadinamas knygynu, ten buvo visko - nuo sendaikčių iki tokių kasdienio naudojimo prekių kaip žvakės. Tačiau taip pat tai buvo vienintelė vieta apylinkėse, kur galėjai lengva ranka rasti įdomios literatūros. Žinoma, naivu tikėtis, jog pas Vilsoną laiku atsiras naujausi Sero Valterio Skoto romanai, bet žaviosios Anos Radklif nušiurusį „Udolfo paslapčių“ leidimą tikrai turėjai vilties aptikti. Viduje kitų lankytojų nebuvo. Knygyno savininkas buvo senstelėjęs viengungis, radęs gyvenimo džiaugsmą šiame smulkiame versle ir pašto ženkluose, kurių fanatiškas kolekcininkas buvo. Sakydama „fanatiškas“ tikrai neperdedu. Į atmintį giliai įsirėžė vienas nutikimas, regėtas čia, kai dar buvau vaikas. Keliavome kaip tik iš Ekseterio, kai prie mūsų su teta kompanijos nusprendė prisijungti viena ponia, sakyčiau įkopusi į septintą dešimtį, grįžtanti į Sent Mertoną iš Portsmuto. Ji nelaikė asmeninių reikalų po devyniais užraktais, todėl pasiekus miestelį jau buvo mums papasakojusi, kad jau beveik du mėnesius laukusi sūnaus, emigravusio į Valstijas, laiško, kurį kaip tik šįryt pasiekė uostamiestį. Kitų pokalbio detalių neverta pasakoti, tačiau jau esant Sent Mertone ir ruošiantis išsiskirti, ponia neatsispyrė parodyti minėtąjį laišką - iš dalies siuntinys iš už Atlanto nebuvo dažnas reiškinys Anglijos provincijoje. Galbūt todėl nenuostabu, jog mūsų pokalbio temą pagavo praeivio ausys:

- Iš... iš Amerikos? - pasigirdo Vilsono balsas.

Ponia iš netikėtumo net krūptelėjo. Vilsonas tuomet buvo dar vidutinio amžiaus vyriokas, nors ir nuplikęs. Jo balse buvo girdėti kone bepročio entuziazmas.

- O, misteri Vilsonai, jūs teisus - mano sūnus...

Deja, jai nebuvo lemta pakartoti jau mums pasakotos istorijos, mat mūsų kiek kvaištelėjęs kolekcionierius be skrupulų išplėšė laišką iš ponios rankų. Tokie nuostabos, sumišę su pasipiktinimu, šūksniai kaip: „Ak, kaip drįstate, pone Vilsonai!!!” ar „Prašyčiau paaiškinti, misteri Vilsonai!!!“ jam buvo nė motais. Jo lūpos nebyliai konvulsiškai judėjo, o tik jo žibančios akys išdavė, jog regimas pašto ženklas paprasčiausiai atėmė žadą. Vienoje jo rankoje tarsi iš niekur atsirado peiliukas laiškams, kuriuo jau kitą akimirką pedantiškai nuėmė markutę ir atsainiai gražino likusį voką su laišku iš pasipiktinimo paraudonavusiai poniai, o pats, netaręs nė žodžio, bučiuodamas pašto ženklą kaip mylimosios atvaizdą, patraukė savais keliais. O vargšė ponia taip ir liko sėdėti kaip apaštalui tešloj. Po šio incidento Sent Mertonas vienbalsiai nutarė, jog visus įdomius pašto ženklus geriau laisva valia jam dovanoti. Nuo to laiko ir Vilsonas nebelieka skolingas - visi norintys gali pasiskolinti dominančią knygą iš knygynėlio ir vėliau, jei norės, ją nusipirkti.

Taigi, pasisveikinusi pasiteiravau:

- Žaviuosi Anglijos augalais. Gal kartais turite leidinių apie juos? Mano teta Griffins išgyrė vieną tokią knygą, kurią kiek seniau buvo pasiskolinusi iš čia.

- Sakote Anglijos augalai... - numykė knygyno savininkas. - Leiskite pažiūrėti...

Kelias minutes jis kuitėsi po lentynas, bet galiausiai tik skėstelėjo rankomis ir tarė:

- Turėjau vieną tokią knygą, bet patikrinau visur - nėra.

- Ją kažkas pasiskolino? - paklausiau.

- Ne, nusipirko.

- Kada? -pasidomėjau. - Gal pamenate kas pirko?

Vilsonas pasikasė pliką pakaušį.

- Atrodo, jog prieš porą mėnesių ją nusipirko Šeli.

- Kas? - nesupratusi paklausiau.

- Šeli. Ta keista raganaujanti senė.

Visiškai sutrikau.

- Kam jai ta knyga, juk ji pati geriau už visus žino gamtos paslaptis!

- Iš kur man žinoti, nejau netekau proto, kad kamantinėčiau bjaurią raganą - susierzinęs atsakė Vilsonas. - Džiaugiausi pardavęs knygą ir atsikratęs tokios pirkėjos. Viskas.

„Keista. Labai keista.“ - mąsčiau.

 

Teta taip pat suraukė kaktą išgirdusi naujieną, bet priėjo prie paprastos išvados:

- Vienintelis logiškais paaiškinimas, kad ir kas buvo toje knygoje, Šeli nenorėjo, jog tai sužinotų kiti. Tai motyvas jos neįprastam vizitui miestely, ką manai, RiRi?

Gal ir logiška, bet manęs neįtikino. Jei knygoje yra kažkas, kas padėtų išaiškinti žmogžudystę, tai Šeli noras tai nuslėpti reiškia tik vieną - ji tiesiogiai prisidėjo prie Anos mirties. Tačiau koks jos motyvas? Nuodai - ne impulsyvios žmogžudystės įrankis, o gerai suplanuotos, o tokiam parengti reikia rimto motyvo, kurią ragana Šeli argi gali turėti? Kam vos ne šimtametei senei norėti jaunos, kilmingos merginos mirties? Į šiuos klausimus kol kas negalėjau rasti atsakymų.

Jaučiau, kad žinau per mažai. Mažai faktų - vien tik gandai. Supratau, jog neturiu kitos išeities kaip tik pradėti ten, kur viskas prasidėjo ir... baigėsi.
Kalis Natris

2022-07-23 10:14:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-07-23 15:50:36

 Mano šeimą, miestą ištiko baisi nelaimė.
Nesupratau žodžio  miestą" reikšmės. Gal jis čia netyčia pateko?.
Tokiu momentu panelei Morgan lįsti grafienei į akis, tai tas pats kas draskyti šviežią žaizdą.bet kokiu atveju.
Vilsono fanatizmas truputį "persūdytas".