0 Viešpatie! žinau,
kad per dažnai kartoju Tavo vardą,
bet tai ne mano galioje.
Manau, ši nuodėmė atitekėjusi krauju
į vardą Prano
kaip į stovyklą poilsiui –
šiandieną čia pabūkime truputį,
o ryt ..

Tyliu.
Ne ausimis, o nosimi jaučiu,
koks triukšmas įkyrus,
kiek žodžių daug reikia ištarti,
kad mano AŠ,
kad tavo AŠ
nelyg čepsėdami iš motinos krūtų
savo tėvynę,
ne menkiau kaip Dievą išpažintų.

– Bet Dievas juk visur.

– Argi ne apie tai ir Aš?
rašau poemą ir žinau,
kad jos nebus.
------------------_________________
Ps.: O iš toli toli,
už šviesmečių milijoninių,
ne per sapnus
neparegėtų iki šiol visatų atvaizdais
ir Dievas trupinėliais pasirodo...