"Lažybos prie karsto" (IV - gegužės 27d - )

Santrauka:
Tai romano „Lažybos prie karsto" ketvirtas skyrius, kuriame pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 27 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX Amžiaus pradžia) Anglijoje.

P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)
IV


Gegužės 27-oji.

Miegojau prastai ir atsibudau su plyštančia galva. Nakties vėsuma, žaizda smilkiny ir peršlapusios kojos matyt padarė savo.

- Nieko rimto, tarė teta priliesdama ranka mano kaktą, - bet šiandien geriau praleisti lovoje, kol karštis atslūgs.

Taip buvau palikta apkamšyta pataluose su puodeliu liepžiedžių arbatos rankose, o pati teta išskubėjo į sekmadienio pamaldas bažnyčioje. „Apmaudu, kad teks praleisti mišias,“ - mąsčiau. Išties, garantuoju, jog būčiau nemažai išsiaiškinusi apie šią kuo toliau, tuo labiau neraminančią žmogžudystę. Vakar grįžusi papasakojau tetai apie tai, kas nutiko Šeli trobelėje ir nors tada ji elgėsi gan abejingai, tačiau šįryt susidūriau jau su sutrikusiomis ar net išsigandusiomis jos akimis.

Kol laukiau grįžtančios su naujienomis tetos, pabandžiau geriau išanalizuoti vakar vakaro įvykius. Dabar gailėjausi, jog neišdrįsau žvilgtelėti į tą paslaptingą nežinomąjį. Jei žinočiau kas jis arba bent nujausčiau, būtų gerokai lengviau rasti teisingą atsakymą į kitus klausimus. Jeigu tai buvo pati ragana, tai kieno kraujas ten - viduje? Ar pati Šeli būtų siekusi pribaigti kažką savo namuose ir dar taip brutaliai, juk galėjo panaudoti elementariausius nuodus, kurių, tikiu, turi kaip šieno. Tačiau, jei vakar girdėti žmogaus žingsniai buvo ne Šeli, tai kieno? Ir ką jis ar ji veikė prie raganos namų, į kuriuos be rimtos priežasties miestelio gyventojai stengėsi įprastai neužsukti.

Tačiau, jei kraujas, kurį radau ant stalo kampo ir ant grindų yra iš tiesų žmogžudystės įkaltis, tai kur nužudytasis? Sent Mertone paskutiniu metu mirė tik Ana. Žinoma, nesu ekspertė, bet kraujo dėmė atrodė senesnė, nei savaitės - gal net atsiradusi maždaug prieš mėnesį. „Turiu per mažai informacijos,“ - tariau atsidusdama. Vis dėlto, labiausiai tikėtina atrodė versija, jog kraujas Šeli - jos tikrai niekas ilgą laiką nepasigestų, o kūną galėjo nesunkiai paslėpti šiuose retai gyvenamuose tyruose. Motyvą irgi galime rasti - jei nuodai Anai gauti iš raganos, žudikas pasirūpino nutildyti potencialų liudininką.

Priešpiet grįžo teta su puokšte rožinių bijūnų. Didžiulių jų žiedų vaizdas iškart pradžiugino.

- Ak, teta, iš kur jų pavyko tau gauti, juk mūsų sodely neauga, tiesa?

- Ne, neauga, - atsakė ji ir šelmiškai šyptelėjo.

- Dievaži, ačiū tau, nereikėjo tiek stengtis dėl manęs, - tariau merkdama gėles į melsvo porceliano vazą.

- Mieloji, gali nedėkoti - gėlės ne nuo manęs, - atsakė ji besijuokdama.

Klausiamai kilstelėjau vieną antakį.

- Bažnyčioje jaunasis misteris Farli pasigedo tavęs bažnyčioje, todėl turėjau papasakoti apie tave ištikusią nelaimę. Mielas vaikinukas, - tęsė teta šypsodamasi, - iškart susirūpino tavo sveikata ir iškart po mišių laukė manęs su šia gėlių puokšte, prašydamas jas perduoti tau.

Tetai baigus aiškinti, buvau visa išraudusi. Įprastai gal būčiau susinervinusi dėl tokių dovanėlių, tačiau prisiminusi tą perdėm nuoširdžią jaunojo ponaičio Farlio fizionomiją, niekaip negalėjau pykti. O, kai vaizduotėje iškilo jo, stovinčio prie bažnyčios durų su bijūnu puokšte rankoje, paveikslas, pratrūkau kvatoti nesavu juoku. Netrukus juo užsikrėtė ir teta ir abi geras penketą minučių verkėm juoko ašaromis.

Kad ir kaip buvo linksma, teta turėjo eiti ruošti pietų.

- Tiesa, - prisiminė ji eidama pro duris, - misteris Farli sakė nedvejojant kreiptis į jį, jei prireiktų kokios nors pagalbos.

- Meldžiu dievą, kad jos neprireiktų, - atsakiau, - dar vienos bijūnų puokštės tikrai neatlaikysiu!

 

   Pietaujant aptarėme tai, kas buvo matyti ir girdėti bažnyčioje.

- Sent Mertone vyrauja dvi nuomonės - kaltas arba amerikietis, arba Šeli. Miestelio damos tiki pastaruoju variantu, o džentelmenai linkę prieštarauti. Aišku, yra išimčių, - pasakojo teta.

- Sunkiausia su motyvu, - tęsė ji, - nei aš, nei kažkas kitas jų neįžvelgia. Tačiau jei rasime jį, tai kartu ir žudiką.

Aš pritariamai linksėjau maišydama šaukšteliu medų arbatoje.

- Atrodo, jog žinome tik vardus, tačiau apie pačius žmones, jų gyvenimus - nieko! - tariau atsidusdama.

- Tai kodėl gi nepanaršius giliau? - retoriškai kilstelėjo antakius teta ir pažvelgė į mane.

- Ką konkrečiai turi omeny?

- Jei kalbame apie Šeli, tai viskas gan paprasta: nueik į Vilsono knygyną ir ten manau rasi užuominų.

- Manai, kad knygose bus rašoma apie Šeli? - kritiškai paklausiau, nes eilinėms miestelių raganoms vietos puslapiuose retai atsirasdavo vietos.

- Ne ne, kalbu apie misterio Vilsono motiną - ji vienintelė turbūt panašaus amžiaus į Šeli, nors senatvė greitai trina prisiminimus. Bet nepabandęs nežinosi!

- O kaip dėl amerikiečio?

- Čia reikalas sudėtingesnis. Dvaro žmonių paslaptis pašaliniam pasiekti sunku...

- Tuomet viskas aišku - reikia įsisukti į dvaro ratelį! - Sušukau entuziastingai.

- Ak, brangioji, tu kaip visuomet greitai supranti esmę, - familiariai tarė ji. - Ansonų dvaro rakto skylutė, pro kurią tau teks įlįsti, turbūt bus senoji grafienė Anson.

Negalėjau nesukikenti įsivaizdavusi rakto skylutę aptakių grafienės formų.

- Na jei ji bus tokia plati kaip ir grafienė, problemų tikrai nekils, - ironiškai tarstelėjau.

Teta šyptelėjo, bet toliau dėstė gan rimtu veidu:

- To ir reikia tikėtis, nes ji vienintelė iš Ansonų šeimos atrodė rimtai sielvartaujanti mišių metu šiandien bažnyčioje. Grafo ir amerikiečio veidai buvo labiau sukaustyti nerimo, nei liūdesio. RiRi, turėsi elgtis ypač atsargiai ir subtiliai, supranti?

Teta retai kalbėdavo rimtu tonu, bet jei taip nutikdavo, tai tikrai ne be rimtos priežasties, todėl neskubėdama, gerai apmąsčiusi atsakiau:

- Taip, panašu, jog grafas ir jo titulo paveldėtojas kažką slepia, todėl bus nepaprastai įtarūs. Bet aš rasiu tinkamą siūlo galą. Tikrai rasiu.

 

Tačiau pirmiausia, prieš pradedant veikti, reikėjo pasveikti, todėl šiandien stengiausi savęs nebevarginti painiomis mintimis. Laukdama vakarienės gulėjau siauroje savo vaikystės lovelėje, skaičiuodama raudonų rožių žiedus tapetuose, kuriais buvo išklijuotos visos keturios kambario sienos. Staiga, kai mintyse buvau pasiekusi trečią šimtą, į galvą atėjo prisiminimas. „Jau trečia diena kaip aš Sent Mertone, o taip ir neparašiau žadėtojo laiško Rozi!” Pasijaučiau susikrimtusi, pagalvojusi, kad vargšė Rozalind turbūt nerimauja negavusi iš manęs jokios žinios.  Puoliau prie sekretero, suradau tuščių lapų šūsnį, rašalo ir kibau į darbą. Detaliai nupasakojau kelionės įspūdžius, dar kartą padėkojau už jos ir Artūro rūpestingumą, nuraminau, kad laikausi puikiai. Iš pradžių žadėjau nė neužsiminti apie žmogžudystę Sent Mertone, tačiau pagalvojau, jog bus geriau, jei turėsiu kam išsipasakoti. Taigi, vaizdžiai aprašiau ir šiurpiuosius vakar dienos įvykius.

Valandai praėjus laiškas buvo baigtas, beliko jį išsiųsti. Deja, pašto karietos pralenkia Sent Mertono, todėl visas siuntas tenka gabenti iki pašto karietos kelio pietryčiau Dertmoro, kuris veda į Ekseterį. Su atsakymu Rozalind ir taip vėlavau, todėl norėjau būtinai išsiųsti jau šiandien, tačiau vargu ar kas žada keliauti iš miestelio vakare. Netikėtai ar ne, bet žvilgsnis nukrypo į bijūnų puokštę prie lovos. Eiti laukan nenorėjau, todėl žvilgtelėjau pro langą. Mano laimei, gatvėje žaidė du berniūkščiai. Nenorėjau trukdyti tetos, todėl pati nusileidau į pirmą aukštą ir prisidengusi šalikėliu gerklę nuo lauko žvarbos pravėriau duris ir šūktelėjau:

- Ei! Vyručiai! - Tariau ir pamojau jiems prieiti.

Abu tuoj pat prisistatė prie namų slenksčio.

- Madmuazele, mes Jūsų paslaugoms! - drąsiai tarė vienas ir abu teatrališkai nusilenkė.

- Jūsų užduotis - per penkias minutes atvesti čionai misteri Farli, pastoriaus sūnų, pažįstat jį?

Abu pritariamai linktelėjo.

- Štai po pensą abiem dabar, - tariau traukdama iš kapšelio pinigus ir duodama jiems, - ir dar po pensą, kai atvesite poną Farli čia laiku!

 Maniau sandoris baigtas, tačiau mano nuostabai drąsusis berniūkštis nusprendė derėtis:

- Dar po bučkį... abiem... - tarė jis juokinga grimasa kuštelėdamas alkūne į bendražygį.

Šiandien, nepaisant ligos, tikra juoko diena. Ir šįkart niekaip negalėjau susilaikyti nepradėjusi kvatotis. Nenorėjau pasirodyti nemandagi viešumoje, todėl nusigręžiau, kol praėjo juoko priepuolis. Kai atsisukau jie visiškai rimtai, su dideliais lūkesčiais, laukė mano atsakymo:

- Tebūnie, - tariau ironiškai šyptelėdama, - bet tuomet misteris Farlis turės čia atsirasti per keturias minutes, supratot? - ir ištiesiau ranką patvirtinti susitarimą.

Vėl buvau nustebinta, kai jie ne paspaudė ją, o greitai abu pakštelėjo lūpomis ir apsisukę ant kulnų visu greičiu nudūmė klebonijos link.

 

Sėdėjau virtuvėje įrėmusi akis į laikrodi virš židinio. Praėjus lygiai keturioms minutėms ir laikrodžiui mušant septintą valandą vakaro, išgirdau skubius žingsnius prie durų. Pabeldus nuskubėjau jų atidaryti. Kaip ir prašiau, už jų stovėjo misteris Farli su jį atvedusiais minėtais berniukais.

- Dievaži, misteri Farli, nepatogu prašyti jūsų paslaugos tokiu metu, bet...

Mano šneką nutraukė demonstratyvus atsikrenkštimas. Berniūkščiai išdidžiai stovėjo pirštu rodydami į savo skruostus.

- Ak, visai pamiršau, - ir pasilenkusi greitai pakštelėjau abiems į skruostus ir įdaviau po pensą abiem.

- Na gerai, mažieji padaužos, keliaukit, savo darbą atlikot, - tariau ir daviau ženklą, jog tegul keliauja savo keliais.

Šie vėl išdidžiai, teatrališkai nusilenkės beveik iki kelių ir nudūmė kas sau. Pro akis nepraslydo, kaip pastoriaus sūnus paskutiniam pro jį slenkančiam berniūkščiui vožtelėjo per jo kepurę, bet šis apsimetė to nė nepastebėjęs ir netrukus pradingo gatvėje.

- Tai kuo galėčiau būti naudingas panelei Morgan? - perklausė ponas Farlis.

Dar kartą išaiškinau jam susidariusią situaciją. Nerimavau, jog mano prašymas gali pasirodyti įžūlus, nes tikrai nemandagu prašyti leistis į mažiausiai dviejų valandų kelionę vakare dėl paprasčiausio laiško. Didžiam mano palengvėjimui, misteris Farlis į šiuos nepatogumus nė neatkreipė dėmesio, o be jokių dvejonių entuziastingai sutiko pagelbėti. Todėl perdaviau laišką jam ir kartodama padėkos žodžius palinkėjau geros kelionės.

Jam einant pro vartelius, jis netikėtai atsigręžė:

- Man turbūt taip nenuskils, kaip tiems - tarė jis mosteldamas ranka į gatvę, omeny turėdamas gatvės vaikėzus.

Aš plačiai nusišypsojau:

- Pamatysim, - žaismingai tariau, - beje, bijūnai nuostabūs!

Po šių žodžių greitai grįžau vidun ir uždariau paskui save duris. Už jų kurį laiką stovėjau įtempusi ausis. Maždaug minutę buvo tylu. Paskui pasigirdo greitai tolstantys žingsniai.
Kalis Natris

2022-07-16 20:57:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-07-17 16:10:00

Šiek tiek nukrypstama į šoną nuo temos.