„Lažybos prie karsto“ ( III - tos pačios dienos vakare - )

Santrauka:
Tai romano „Lažybos prie karsto" trečio skyriaus antra dalis, kurioje pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 26 d vakare.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX amžiaus pradžia) Anglijoje.

P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)

Tos pačios dienos vakare

   Dienai įpusėjus nieko naujo vis dar nesužinojau, todėl popiet nusprendžiau pasivaikščiodama užklysti ir į Šeli trobelę. Į namus buvo užsukusios kelios tetos draugės, todėl nesinorėjo trikdyti jų improvizuoto pikniko sodelyje bei veltis į nuobodžias kalbas apie orą, mezginius ir, žinoma, apie tai, kaip aš per tuos metus ilgus spėjau išaugti. Prieš išeidama užsimečiau melsvą šalį ir užsitempiau ilgas baltas ožiuko odos pirštines, nes žvarbus šiaurys jau gera valanda kaip buvo įsisukęs į slėnį.

   Kiek pamenu Sent Mertono raganaitė gyveno kažkur anapus šiaurinių kalvų - į šiaurės vakarus nuo Ansonų dvaro. Taigi, kurį laiką lengvai žengiau pramintu takeliu palei dvaro ribą, paskui kelias darėsi sudėtingesnis, kai teko pradėti kopti aukštyn kalvos šlaitu, atsargiai žiūrint, kad tarp pabirusių akmenų bei viržių ir smilgų kupstų nesusipintų kojos. Vos perlipus kalvos keterą atsidūriau naujame, tuščiame slėnyje. Nusileidau žemyn, kol atsigręžus nebebuvo matyti net miestelio bažnyčios smailės užnugaryje. Už pusantro šimto jardų, šio vėją gaudančio tykaus katilo dugne, stovėjo sukiužęs, kiek į dešinę pusę pakrypęs nameliūkštis su aptrupėjusiu kaminu viename šone. Šiaip ne taip radau varganą takelį, painiai vingiuojantį slėnio šlaitu ir palengva besileidžiantį į daubą, nes ten žliugsintis kemsynas neleido keliauti tiesiu taikymu iki raganos gūžtos. Nors daugelis damų, nė neabejoju, būtų besivadavusios mirtimi matydamos, kas liks iš mano šviesių batelių po šio pasivaikščiojimo, tačiau aš pati jaučiausi visiškai priešingai: man ši lietumi permirkusi žemė buvo nelyginant muilas, nuplaunantis Londono dulkes, o sušutęs neišdžiūstančių samanų kvapas - tarsi nauji kvepalai, nurungiantys desperatiškus prancūziškos parfumerijos bandymus paslėpti yrančių atliekų ant didmiesčio gatvės grindinio tvaiką.    

   Taip lengvu žingsneliu, kartas nuo karto paslidinėdama purvo balose, artėjau prie savo pasivaikščiojimo tikslo. Vis dėlto, užtrukau gerokai ilgiau nei tikėjausi - atstumai Dertmore apgaulingi, nes ten, kur atrodo atsidursi po dešimties minučių, geriausiu atveju atkeliauji po valandos. Galbūt daro įtaka taip pat ir trumpos dienos. Net vasarą ar vėlyvą pavasarį šie slėniai anksti bei, regis, akimirksniu paskęsta vakarinėse sutemose. Ir šiandien nė nespėjau apsidairyti, kai jau tik siaura saulės vainiko juosta kyšojo virš kalvų viršūnių.

   Paskutinius takelio atkarpa iki namelio buvo išklota grubiomis ąžuolinėmis lentomis, nes pelkėtas paviršius darėsi išties sunkiai įžengiamas. Prie Šeli durų buvau jau viskam skendint prieblandoje. Nemeluosiu, buvo kiek nejauku. Nors tikrai netikėjau Šeli esant kažkuo pavojingą, tačiau ji tikrai nebuvo tas žmogus su kuriuo būčiau norėjusi paplepėti vėlai vakare. Bet smalsumas sužinoti daugiau apie Anos mirtį privertė ranką pabelsti į duris. Išgąsdino kaip garsiai jis nuskambėjo šioje tuštumoje. Laukiau. Tylu. Manimi, stovinčia ir nejudančia, turbūt ypač susidomėjo uodai, nes šių pelkės plėšrūnų būrys apspito mane taip, kad jų nesibaigiantys įkandimai darėsi nepakenčiami. Todėl pabeldžiau antrą kartą ir vėl - nieko. Netekusi kantrybės pravėriau duris tardama atsiprašymo žodžius, jog trukdau tokiu vėlyvu metu, peržengiau slenkstį.   

   Viduje buvo dar tamsiau nei lauke - nedegė joks žiburėlis. Keletą minučių stovėjau sulaikiusi kvėpavimą, kol akys apsiprato su tamsa. Trobelė buvo vieno kambario, todėl greitai įsitikinau, jog nieko nėra. Viduje niekada nebuvau buvusi, tačiau interjeras, jei šią betvarkę galima taip tituluoti, nenustebino. Kiekvienas laisvas sienos kampelis buvo nukabintas lentynomis, lūžtančiomis nuo žolynų, dėžučių, stiklinių buteliukų su neaiškiu turiniu. Prie langelio - toks pat nukrautas stalas, o šalia židinio - trumpa lova, grubiai sukalta, sujaukta lova. Židinys buvo šaltas. „Keista, - pagalvojau, - įsivaizduodavau, kad net ir vidurvasarį Šeli kažką virdavo katile virš ugnies.“ Žvilgtelėjau į minėtąjį katilą kabantį virš šaltų pelenų - tuščias. „Turbūt Šeli išsiruošė naujų žolynų prisirinkti. Nenuostabu, kad kurį laiką jos nėra namie - kai kuriuos augalus, tikiu, rasti sunku,“ - padariau prielaidą. Bandžiau patyrinėti lentynų turinį, bet, deja, retas buteliukas turėjo užrašą su paaiškinimu, kas jo viduje, bet ir tie keli užrašyti pavadinimai man buvo nė kiek nesuprantami. „Išties, pavogti kažką iš Šeli - juokų darbas, tačiau aptikti tai, ko reikia - nemenkas iššūkis,“ - svarsčiau.

   Jau ruošiausi eiti, kai besisukinėdama užkliuvau už malkų krūvelės prie židinio ir visu ūgiu kritau, smilkiniu atsimušdama į stalviršio kampą. Geliantis skausmas kaip banga persirito per kūną. Kelias minutes gulėjau sukandusi dantis, laukdama, kol skausmas apmalš. Tada atsargiai, nusiėmusi pirštinę, ranka priliečiau smilkinį - prasiskėliau, nes atitraukus ranką ji buvo kruvina. Kita ranka išsitraukiau iš sijono kišenės nosinaitę ir atsargiai užspaudžiau žaizdą. Palengva atsistojau ir lėtai apžvelgiau nelaimės vietą kiek apsiblaususiomis akimis: keletas buteliukų buvo nukritę nuo stalo, o jų šukės, susimaišiusios su ištekėjusia mikstūra, buvo plačiai pasklidusios ant pluktos aslos. Stalo kampas, į kurį krisdama atsitrenkiau,  buvo kruvinas, todėl jį taip pat nuvaliau nosinaitę. Tačiau, didžiam mano susierzinimui, ji nenyko. Įsižiūrėjau geriau - taip, buvo matyti šviežias, mano kraujas paviršiuje, tačiau po juo plytėjo gerokai tamsesnė dėmė.

   „Turbūt tai senas, įsigėrę į stalviršį kraujas,“ - spėjau. Susidomėjusi bei šiek tiek sunerimusi įdėmiau ištyrinėjau aplinką. Kraujo dėmių radau ir ant plūktų grindų - visos buvo senos ir vos besimatė. Dėmesį patraukė lango stiklas - jo dalis kaip ir visas namelis buvo purvinas, tačiau kampas apačioje - beveik spindinčiai nušveistas. „Kažkas bandė ištrinti kraujo pėdsakus,“ - išsigandusi supratau. Taigi, kraujas tikrai ne nuo nelaimingo atsitikimo. „Kieno jis? - klausiau savęs. - Šeli? O gal atvirkščiai?“

   Iš pradžių maniau, kad pasigirdo, tačiau greitai įsitikinau, jog girdžiu žingsnius priešingoje nei takelis pusėje. Širdis nusirito - jokiu būdų negalėjau būti užtikta. Laiko tvarkyti nelaimės vietą nebebuvo, todėl atsargiai išslinkau laukan. Deja, žingsniai, ritmingai žliugsintys pelkėje, buvo čia pat už namelio kampo, tad neliko nieko kito tik slėpti už kito kampo ir viltis geriausio. Girdėjau, kai nežinomasis buvo jau prie durų ir staiga sustojo. „Velnias, - nusikeikiau mintys, - pamiršau užverti duris.“ Nors vargu ar tai būtų ką pakeitę - viduje, deja, palikau pakankamai ženklų, jog net ir bukaprotis suprastų, kad kažkas buvo įsliūkinęs vidun. Vos atsispyriau pagundai slapčia nedirstelėti pro sienos kraštą, bet susikaupiau ir sulaikiusi kvėpavimą laukiau. Netrukus išgirdau nežinomąjį žengiant į vidų. Kuriam laikui vėl stojo tyla, bet, didžiam mano palengvėjimui, pasigirdo dedamų į savo vietas daiktų garsai. „Bent iš dalies išsisukau,“ - tariau ramindama save. Geresnės progos turbūt nebūtų pasitaikę, todėl, kuo plačiau tamsiu šaliu apgaubusi šviesius drabužius, patyliukais, bet sparčiu žingsniu išsliūkinau nakties tamsoje namų link.
Kalis Natris

2022-07-11 10:24:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-07-11 15:26:39

Emiri Morgan su tokiu vyrišku charakteriu galėjo kartu su Ching Shih vadovauti piratams.
Sakoma: katę pražudė smalsumas, tai ir Emiri lydėjo nesėkmės besmalsaujant.