„ Lažybos prie karsto“ ( II - gegužės 25 d. - )

Santrauka:
Santrauka:
Tai romano "Lažybos prie karsto" antras skyriaus, kuriame pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 25 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX amžiaus pradžia) Anglijoje.


P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)
II

 
Gegužės 25-oji.

   
   Naktį praleidau Ekseteryje, o šįryt jau grožėjausi banguojančiu Devono reljefu. Pašto karietos kelias aplenkia lanku šiaurėje Sent Mertono parapiją, matyt, Karūnos tarnai vengia šio magiško krašto. Tačiau pasiekti miestelį ne problema, nes čia žmonės, priešingai nei didmiesty, paslaugūs, bet ne mažiau paslaptingi. Mane mielai sutiko pavėžėti ūkininkas, gabenantis vežimu kelis pilnus pieno bidonus iš ganyklų.
   Artėdama prie Sent Mertono, dar kartą įsitikinau, jog, Dertmoras - tai pasaulis kišenėje. Tai mano gimtinės apylinkės - pietvakarių Devone plytinti nepaprasta žemė, kur čia pat susipina senos ąžuolų girios su samanose paskendusiais akmenimis, rusvos klaidžios pelkės, beribės kalnuotos plynaukštės su įrėžtais senovės ženklais juose bei kontrastingi su aplinka, jaunatviški tyro, šalto vandens šaltiniai. Na ir žinoma pats Sent Mertonas - tas pasakų miestelis, su siaura dirbamos žemės juosta aplink. Pati gyvenvietė ne tokia sena kaip apylinkių gamta, nepakitusi nuo pasaulio sutvėrimo. Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš maždaug šimtmetį, kai grafas Ansonas nusipirko čia žemę su granito klodais, kurių gausu visame Dertmore. Atidarius kasyklas susiformavo ir visa nauja vietinių žmonių bendruomenė, atkeliavusi iš skirtingų Kornvalio, Devono, Somerseto, Dorseto kampelių.
   Kai Sent Meretas buvo už gerų penkių šimtų jardų, paprašiau paslaugiojo vežėjo leisti man išlipti, nes likusį kelio galą norėjau paėjėti pėstute. Nors užvakar Londono stogų čerpių supjaustytos pėdos dar tebemaudė, tačiau ilgos kelionės metu žaizdos spėjo pilnai užsitraukti. Buvo smagu vėl žengti vaikystės taku. Įkopus į paskutinę įkalnę priešais Mereto slėnį baigėsi akmenuotas, samanų, žolių kupstais apaugęs laukinis laukas ir atsivėrė nors ir ne itin turtingos, tačiau akiai mielos ganyklos, darželiai, bei nedideli sodai su viena kito obelimi. Stabtelėjau ant tilto, dailiai išsilenkusio virš bevardžio upelio, tekančio tarp dirbamos žemės laukų ir miestelio namų. Dešinėje upelis šokinėjo nuo šiaurėje ąžuolais apaugusių šlaitų žemyn išilgai gluosnių eilės, žyminčios Ansonų dvaro sodo ribą. Kairėje vaga dar kiek vinguriavo, o paskui, maždaug už bažnyčios šventoriaus, įtekėjo į pailgą ežerėlį, kuris susiformavo užtvenkus upelį, kai buvo pradėta karjero eksploatacija.  „Keista, - pagalvojau,- kad dar nė gyvos dvasios nematyti. Juk jau beveik pats vidurdienis - gyvenimas turėtų virte virti.“ Dar kartelį atsigręžusi apžvelgiau tuščius, vėjo kedenamus laukus ir žengiau tolyn gatve, šalia vandens malūno, kurio girnų girgždėjimas buvo vienintelis gyvasties ženklas. Pasijaučiau nejaukiai. Iki tol linksma rytmečio saulė dabar, rodos, įkyriai ar net piktai plieskė. Išpylė prakaitas ir matyt pradėjo svaigti galva, kai tolumoje ėmė vaidentis kaži koks šešėliuotas miražas. Atsišliejau į malūno mūrą, kur buvo šioks toks pavėsis. Nusiėmiau pakaušį veržiančią skrybėlę ir prakaito lašelius nuo kaktos servetėle. Išplaukęs vaizdas akyse sutekėjo atgal į savo vietas. Tačiau ne visas. Miražas gatvės gale neišsisklaidė, o tik įgavo dar ryškesnį kontūrą. Padrika, tamsi masė artėjo. Juoda žmonių minia ėjo gatve.
Priekyje tvirtu, plačiu žingsniu žengė pastorius su anglikonų kryžiumi rankoje, bei keliais patarnautojais iš šonų. Už jų juodbėris arklys traukė katafalką. Procesija nuo bažnyčios pasuko aukštų liepų alėja link dvaro. Sumečiau, kad kažkas iš grafų šeimos bus iškeliavęs Anapilin, nes tik jie nesilaidojo miestelio kapinaitėse, šventoriuje, o, kiek pamenu, turėjo nedidelį, bet nuosavą mauzoliejų prie dvaro rūmų, medžių paunksmėje. Tamsiai apsirengusių žmonių būrį sudarė tik vyrai, nes moterims nebuvo leidžiama dalyvauti laidotuvėse dėl jų „trapumo“. Taigi ir aš, nenorėdama atkreipti į save nereikalingo dėmesio, stengiausi viską stebėti iš tolėliau. Kai visi sugužėjo į liepų alėją, ir aš išlindau iš šešėlio ir mažais žingsneliais nusekiau iš paskos.
   Gamta nesikeičia. Ypač, jei žvelgi paprastomis žmogaus akimis. Galbūt mes nepastabūs arba mūsų greitas gyvenimas per trumpas, kad pajustume lėtą gamtos virsmą. Taip ir šios šimtametės liepos, menančios miestelio įkūrimą, lygiai taip pat jaukiai, kaip prieš dvidešimt metų, paslepia tave nuo pasaulio žvilgsnio. Priėjau alėjos galą - vartus į Ansonų sodus. Neturėjau teisės žengti į privačią valdą neprašyta, tačiau smalsumas vertė užmesti akį nors minutėlei. Slinkau palei parko gyvatvorę, tačiau ši buvo tokia tanki, tvarkingai karpoma, jog pro ją nė pats menkiausias rytmečio spindulys nebūtų įspindęs. „Būtų idealu pasilipti kur nors aukštėliau,“ - pagalvojau. Pasukau galvą tai į kairę, tai į dešinę puses ir voilà! Dailiai nuaugęs skroblas tikrąja ta žodžio prasme kvietė palypėti link dangaus skliauto. Trukdančius daiktus palikau ant samanotos pievos patvory, o pati, stengdamasi nesugadinti Rozalind paskolintų rūbų, šaka po šakos lipau viršun. Širdis apsalo, kai rankos ir kojos prisilietė prie glotnios dar jauno skroblo žievės. Šis laukinės gamtos prisilietimas, kurios taip stinga purviname Londone, tarsi išgydė paskutines užvakar dienos žaizdas. Tik sėdėdama ant šakos ir mataruodama kojomis pačioje medžio viršūnėje prisiminiau, kodėl aš čia užsikoriau. Praskleidžiau ranka vešlią lapiją ir sužiurau į sodą už gyvatvorės. Galėjau puikiai matyti nedidelį, bet grakštų klasicistinį mauzoliejų. Žmonių būrys puslankiu supo įėjimą į amžino poilsio vietą, kai sarkofagas buvo nešamas patarnautojų. Iš susirinkusiųjų tarpo iškart išskyriau antrąjį Sent Mertono dvaro grafą. Nors veido bruožai beveik nepasikeitę, tačiau likęs kūnas atrodė liūdnai. Anksčiau buvę stiprūs tikro medžiotojo, išnaršiusio visas apylinkių girias, kojų ir rankų raumenys dabar buvo suglebę, o jau regima senatvinė kupra lenkė grafą prie žemės. Šalia jo stovėjo nepažįstamas jaunas džentelmenas liūdnu veidu. „Nepamenu, kad grafas būtų turėjęs sūnų,“ - svarsčiau. Vėliau pastebėjau ir daugiau pažįstamų veidų: vietinį teisininką Bilingą bei gydytoją Parkerį. Abu taip pat senstelėję. „Ne toks jau nepasikeitęs tas Sent Mertonas, kaip tikėjausi, - pasvarsčiau. - Tačiau nieko nuostabaus, kad bėgantis laikas pirmiausia palieka žymę žmoguje. Turbūt ir aš pati esu nebe ta jauna mergaitė prieš dvidešimt metų.“
   Netikėtai kažkas sutraškėjo apačioje, krūptelėjau. Kurį laiką nieko neįprasto nebuvo girdėti - vien tik lapų šlamesys vėjui pučiant. Tačiau staiga vėl, šįkart garsiau, išgirdau tai, kas matyt buvo, kažkieno žingsniai - tykūs ir atsargūs. Sužiurau žemyn pro lajos tankumyną ir sulaikiau kvėpavimą, kai išvydau žmogaus siluetą. Moters siluetą. Ėjo ji atsargiai, ties pačiu gyvatvorės pakraščiu. „Lygiai taip pat kaip ir aš ieško vietos dirstelti į laidotuves Ansonų mauzoliejuje,“ - sumečiau. Tipeno nusukusi galvą tik į gyvatvorės pusę ir dėvėjo plačiakraštę skrybėlę, o vien iš užnugario negalėjau pažinti, kas ši persona. Vyliausi, kad gal atsigręš, bet, deja, teko nusivilti. Ji jau buvo beveik dingusi iš mano matomumo lauko, kai pati nusprendžiau atkreipti jos dėmesį. Radau greta savęs nudžiūvusią šaką ir kiek galėdama garsiau nulaužiau. Mačiau kaip paslaptingoji asmenybė apačioje krūptelėjo, greitais judesiais apsižvalgė ir taip mane nustebino, jog nejučia išsprūdo:
- Teta?! Tai tu?
  Tos juokingos riestos nosies nebūčiau supainiojusi su nieku. Teta nespėjo suprasti kas kur čia vyksta, kai aš gretai nusileidau ant minkštos žemės. Nuostaba ir džiaugsmas buvo įrėminti tetos veide.
- RiRi? Ak, mano mieloji mažoji RiRi! - Teta pripuolė prie manęs ir net kiek susigraudinusi, kas tikrai nebūdinga tvirtiems       Sent Mero gyventojams, mane šiltai apkabino. - Kaip nuostabu vėl glėbesčiuoti savąją brangenybę, - sušnabždėjo.
Įprastai teta nebuvo linkusi į sentimentus, todėl po minutės kitos susitvardė ir tiesiog džiugiai nusišypsojo.
- Tikiu, kad turi daug ką papasakoti, todėl eime į namus. O kur tavo daiktai? - paklausė.
  Išties, būčiau turbūt vėl palikusi, jei ne priminimas. Taigi, susirinkau ant žemės gulinčius daiktus ir patraukėm link vaikystės namų. Teta paskutini karta įtariai pažvelgė dvaro sodo pusės - šios laidotuvės matyt ją tikrai dėl vienokių ar kitokių priežasčių sudomino. Geriau pagalvojus, ne taip jau ir nustebau išvydusi ją, atvirai tariant, šnipinėjančią. Juk ji kaip ir aš - niekada nepraleisdavo progos pasmalsauti.
- Atkeliavai ilgesniam laikui? - paklausė manęs, pamačiusi kelioninį krepšį.
- Porą savaitėlių manau pabūsiu, - atsakiau.
- Senai laikas, - tarė ji ir nusijuokė patapšnodama man per petį.
- Kam senai laikas? - paklausiau nesupratusi.
- Taigi juk majorą palikai, argi ne?
   Teta visuomet prieštaravo mano ir majoro jungtuvėms. Dabar tenka pripažinti - buvo teisi. Teko nuvilti tetos lūkesčius ir pripažinti, jog savo vyro dar nepalikau, bent jau oficialiai.
- Dievaži, RiRi, tai tikrai rimtos bėdos atgynė tave čionai, tiesa?
Mano teta tikrai nebuvo kvaila, bet tiesos sakyti taip pat nenorėjau:
- Kodėl manai, kad reikia kažkokios rimtos priežasties, norint aplankyti mielas vietas ir brangius širdžiai žmones?
- Brangioji, gi tavo akys viską išduoda, - atsakė ji pažvelgdama tiesiai į mane dangaus mėlio akimis. - Beje, nemanau, kad būtum du šimtus mylių atskubėjusi nė nepranešusi. Kažkas tikrai privertė nešti kudašių iš Londono, bet kad ir kas bebūtų buvę tave tikrai puikiai pažįstu ir žinau, jog tau nėra neįveikiamų kliūčių.
- Tu teisi ir įžvalgi kaip visuomet, - atsakiau ir įsikibau tetai į parankę.
Taip mudvi tylėdamos, bet laimingos nuėjome į tetos namus. Jie buvo nedidelis, bet jaukus kotedžas, vietomis apaugęs gebenėmis. Visi iki vieno miestelio namai buvo sumūryti iš čia pat karjere išgaunamo granito, todėl saulės žaros metu Sent Mertonas švelniai parausdavo lyg ankstyvas vasarinis obuoliukas.
Kai patogiai įsitaisėme pintuose krėsluose vidiniame kiemelyje, teta, begeriant arbatą, netikėtai paklausė:
- Ką veikei medyje?
- Nenustebčiau, jei tą patį, ką tu patvory, - besijuokdama atsakiau.
Teta šyptelėjo, bet liko susimąsčiusi.
- Tai kieno gi laidotuves matėme šiandien? Senosios ponios Anson? - paklausiau.
- Ne, senoji dama gyva, nors retai iš namų beišeina, bijau, kad juos tai visai sugniuždys...
- Kas sugniuždys? - jau pradėjo nervinti tetos vilkinami atsakymai.
- Anos mirtis.
Iš nuostabos netekau amo. Ana buvo vienturtė Ansonų dukra, keliais metais jaunesnė už mane.
- Baisus įvykis, o taip dar neseniai visi džiugiai šventėme jos ir misterio Simono Deiviso vestuves.
„Turbūt tas jaunas vyriškis, kurį mačiau stovintį greta grafo, ir buvo jos vyras,“ - priėjau prie išvados. Nors niekada nebuvom artimo su Ana, tačiau jaučiausi nuoširdžiai sukrėsta - juk jauno mirtis visada skaudesnė, nei seno. Žinoma jaunų mirtys taip pat dažnos, tačiau tik žemesniuose visuomenės sluoksniuose.
- Mirties priežastis turbūt ūmi liga, o gal pražūtingas gimdymas, tiesa? - paklausiau, nes visada buvau skeptiška gydytojų gydymo metodams, kurie, kaip buvau susidariusi įspūdį, nebuvo labai pažengę nuo tų taikytų viduramžiais, todėl dažnam nelaimėliui ne tik nepadėdavo, bet ir pakenkdavo. 
- Viskas daug blogiau, RiRi. Ji buvo nužudyta.
Stojo spengianti tyla. Sunku buvo patikėti, tuo ką išgirdau. Pirmiausia į galvą šovė mintis, jog tai plėšikų darbas, kurių gausu visur... bet tik ne Dertmore - čia žmonės net durų nerakina.
- Ir tai tikrai ne įsilaužėlių darbas, - tarė teta tarsi atspėjusi mano mintis. - Kiek girdėjau, niekas nebuvo pavogta. Su baime tenka pripažinti, jog Sent Mertonas ne toks nekaltas miestelis, kaip anksčiau manėme.
- Turi omenyje, jog žudikas čia, miestelio gyventojų tarpe? - paklausiau, nors puikiai supratau, ką ji norėjo pasakyti - tiesiog nenorėjau patikėti, kad toks niūrus debesis užslinko ant šio širdžiai mielo kampelio.
Teta niūriai linktelėjo. Iki vakaro išklausinėjau tetą viską, ką ji žinojo apie Anos mirtį. Aišku, nei ji, nei kas nors kitas miestely dar nieko tikro - viskas labiau priminė gandus, tačiau ir  jie turi realų pagrindą. Taigi, saulei leidžiantis jau žinojau, kad jaunoji Anson buvo rasta negyva gegužės 20 d. - manoma, kad nunuodyta. Buvo praėję beveik metai nuo to laiko, kai ji ištekėjo už amerikiečio, kuris, pasirodo, esąs trečios eilės pusbrolis, kuris po grafo mirties remiantis įstatymais ir turėjo paveldėti Sent Mertono dvarą - nenuostabu, jog Ansonai siekė sujungti savo atžalą su turto paveldėtoju. Daugumos miestelėnų teigimu, jie buvo laiminga pora, žinoma, tik tiek, kiek gali būti laiminga santuoka iš išskaičiavimo.
Nustebau sužinojusi, jog Anos laidotuvės įvyko dar neatvykus Karūnos tardytojui, kuris turėjo ištirti nusikaltimą.
- Nemanai, kad keista, jog taip suskubta organizuoti laidotuves net nesulaukus atsakingo asmens, kuris turėtų ištirti nusikaltimą? - paklausiau tetos nuomonės.
- Visiškai sutinku su tavimi, bet būsi dar labiau nustebusi, kai sužinosi, jog jie nežada jo kviesti.
Tai pribloškė turbūt labiau, nei pats faktas, jog įvykdyta žmogžudystė. Kaip šeima, tėvai gali nenorėti, jog būtų rastas dukros žudikas.
- Nesuprantu, - tariau suglumusia veido išraiška, - kaip grafai gali norėti palikti Anos mirtį neišaiškinta paslaptimi? Žinoma, kiekvienai garbingai šeimai nemalonus skandalingas viešumas, tačiau teisingumo įvykdymas turėtų būti prioritetas! Nebent... Pats artimiausių šeimos narių ratelis įveltas į šią tragediją...
- Nemanau, kad šeima tiesiogiai įsipynusi į žmogžudystę, - paprieštaravo teta. - Nei vienam Anos mirtis nebuvo naudinga: tėvai neabejotinai suinteresuoti ištekinti vienturtę dukrą už dvaro paveldėtojo, o sutuoktinis, jei ir nekęstų savo naujosios žmonos, būtų paskutinis kvailys rizikuodamas prarasti paveldėjimo teisę, atsidurti kalėjime ar net ant kilpos, nes pats neturi jokio kilmingo titulo, kuris jį apsaugotų, o gauna pajamas iš verslo Amerikoje. Kitų artimų šeimos narių tiesiog nėra arba jie per daug tolimi, kad būtų vienaip ar kitaip suinteresuoti.
- Turbūt tu teisi, - tariau, - bet kažkokia paslaptis gaubia Ansonus - jaučiu tą.
 Nors kalendorius skaičiavo paskutines pavasario dienas, tačiau vakarai buvo vis dar vėsu, kai nuo tolimų jūros krantų atslinkdavo šalto oro masės. Įkūrėme nedidelę ugnį židinyje ir žaismingas ugnies spragsėjimas gražino namams tą jaukią atmosferą, kurią buvo sugėrusios liūdnos laidotuvės. Iki sutemų su teta dalinomės šviesiais prisiminimais - jaučiausi ne palikusi namus, o į juos grįžusi.
Kalis Natris

2022-06-30 14:25:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-07-01 16:05:13

Keistas paprotys neleisti dalyvauti moterims laidotuvėse?