„ Lažybos prie karsto“ ( I dalis-gegužės 24 d.)

Santrauka:
Tai romano "Lažybos prie karsto" pirmo skyriaus , antra dalis, kurioje pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 24 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX amžiaus pradžia) Anglijoje.


P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)

Mane taip pat galite sekti Wattpad https://www.wattpad.com/user/Amigo-Villin
Ten mano slapyvardis Amigo Villin:)

Gegužės 24-oji

  Ryto brėkštoje atsivėrė gan nuobodus Hampšyro kraštovaizdis - visur tik lygumos, dirbami laukai, vienas kitas miškelis. Nepamenu, kur buvome sustoję naktį, tačiau įdienojus pašto karieta keitė arklius Basingstoke bei Andoveryje. Nei šie, nei kiti mažesni miesteliai bent jau man kažkuo neišsiskyrė - paprasta Pietų Anglijos provincija, gyvenanti savo įprastą gyvenimą.
  Po geros valandos nykų horizontą perrėžė aukštas ir galantiškas Solsberio katedros bokštas. Šiam miestui visuomet jaučiau prieraišumą - tai būdavo dažna stotelyje kelyje į Londoną. Šįkart Solsberis mane vėl maloniai nustebino, kai jo gatvėse išvydau dujinius šviestuvus. Nors jie nebuvo naujiena Londone, tačiau nuošalesnėse karalystės vietose laikas dažnai yra tarsi sustojęs vietoje, todėl džiugu matyti, kad taip nėra čia.
  Pašto karieta sustojo kiek ilgesniam laikui, todėl nusprendžiau užsukti į Baltojo Elnio užeigą, nes daugelis bendrakeleivių, kurie žadėjo keliauti toliau, irgi nusprendė papietauti. Baltasis Elnias - rodos toks pat senas kaip ir pats miestas, mat užeiga šioje vietoje veikia jau nuo Henriko VII laikų, tik dabar jau daug prašmatnesnė - su klasicistiniu kolonų fasadu. Užeiga buvo pilnut pilnutėlė lankytojų, šiaip ne taip radau laisvą staliuką salės kampe. Nenorėjau išleisti daug Rozalind paskolintų pinigų, todėl užsisakiau tradicinius lengvus pietus - tik duonos su šalta mėsa bei skurdžiomis daržovėmis, kurių dar šį pavasarį nebuvo gausu.
  Kai mano lėkštėje bebuvo likę tik keli valgio gabalėliai, dėmesį patraukė vyriškis, besižvalgantis aplink ir nerandantis laisvos vietos. Žalsvos jo akys sugavo mano žvilgsnį. Aš jį tuoj pat nutraukiau, tarsi nė nebūčiau jo pastebėjusi. Tačiau jis vis dėlto priėjo:
- Laba diena, panele...
- Morgan, - trumpai, be emocijos atsakiau, tačiau slapta apsidžiaugiau, jog mane palaikė netekėjusia. „Galbūt dar ne tokia sena, “ - nusijuokiau mintyse.
- Panele Morgan, tikiuosi neįsižeisite, jei paprašysiu prisėsti prie Jūsų stalo, nes, kaip matote, popiet Solsberis, tikrąja ta žodžio prasme, sausakimšas, - tarė maloniai  nusišypsojęs ir dar kartą apžvelgė salę.     
Aš pritariamai linktelėjau ir mandagiai į jo šypseną atsakiau lygiai tokia pat savąja.
- Ak, visai pamiršau prisistatyti, - jau sėsdamasis tarė jis. - Ernestas, Ernestas Farli, - tarė jis gan nedrąsiai linktelėdamas.
  Taip apsikeitėme dar keliomis įprastomis mandagumo frazėmis, kurių tikrai neverta aprašyti. Tačiau atsirado puiki proga, geriau nužvelgiau naująjį pašnekovą: tenka pripažinti, jog veidelis dailus, tačiau neišskirtinis, švelnių bruožų, kurie suteikė natūralaus nuoširdumo, o gal net patiklumo, išraišką. Vis dėlto iš aplinkinių jis išsiskyrė žaismingomis, trumpomis, šviesių plaukų garbanomis, kuriose linksmai žaidė saulės zuikučiai, krintantys pro užeigos langą.
  Susiskribau, kad per ilgai ir nemandagiai buvau įrėmusi žvilgsnį, todėl norėdama išsklaidyti nejaukią atmosferą paklausiau:
- Jūs pirmą kartą Solsbery, misteri Farli?
- Ne... tai yra taip... tiksliau ne... - mane prajuokino šis tarsi mėsos kapokle kapotas atsakymas. Pajaučiau šiam vyručiui šiokį tokį palankumą, galbūt todėl, kad jis nebuvo panašus į vieną iš tų perdėtai savimi pasitikinčių jaunų anglų aristokratų, kurie būna mažų mažiausiai įkyrūs.
- Tai kaip yra iš tikrųjų? - draugiškai besijuokdama paklausiau.
Jo skruostus išpylė raudonis, bet greitai suėmė save į rankas:
- Šiame krašte esu dar neseniai. Mano tėvas, pastorius, prieš pusmetį gavo naują parapiją Sant Mertone, taigi...
- Pala pala, Sent Mertone? - nemandagiai pertraukiau, tačiau būtent šis miestelis ir buvo mano kelionės tikslas.
  Jis žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, todėl paaiškinau apie šį sutapimą. Pokalbis iškart tapo šiltesnis - kartais tiek mažai tereikia, jog nepažįstamasis taptų tarsi senai pažįstamu draugu. Išklausinėjau jį apie visus senus gerus pažįstamus Sent Mertone, žinoma, ir apie savo tetulę Grifins. Kaip supratau, visi gyvena kaip gyvenę, lygiai taip pat ir mano senmergės tetos kasdienybėje pokyčių maža - mezginiai, paskalos, puodelis arbatos pas draugę ir sekmadieninės pamaldos, užbaigiančios kiekvieną mielą savaitę. Vienintelė naujiena miestely - tai naujasis pastorius Farli, mano pašnekovo tėvas. Ir kaip norėjo sakyti jaunasis misteris Farli, jei nebūčiau jo nutraukusi, jog pietvakarių Anglija  jiems vis dar mažai pažįstama, nes į naują parapiją tėvas pastorius buvo perkeltas iš prie pat Škotijos pasienio esančio Nortumberlando.
  Pastoriaus sūnus pasisiūlė mane pavaišinti dygiosios slyvos džinu. Neatsisakiau. Bekalbant tiek apie Sent Mertena, tiek apie Nortumberlandą, nepastebėjau kaip prabėgo laikas. Privertė sukrusti tik už lango jau palengva riedančios pašto karietos vaizdas.
- Nejaugi pavėluosiu?! - susiskribusi šūktelėjau. Staigiai pakilau ir tekinom išbėgau iš Baltojo Elnio į gatvę. - Palaukit! Sustokit! - šiandien matyt buvo mano laiminga diena, nes vežikas sustabdė arklius, nors įprastai į keleivių šūksnius nekreipdavo nė mažiausios dėmesio.
  Sėkmingai įsispraudžiau beveik pilnoje keleivių karietoje ir jau buvom bejudantys iš vietos, kai pasigirdo tokie pat maldavimai palaukti ir sustoti. Misteris Farlis dideliais ilgais žingsniai bėgo link mūsų su kelioniniu krepšiu vienoje rankoje, o kita modamas vežikui. Gėda sakyti, bet tas krepšys buvo mano, kurį skubėdama vėl būčiau palikusi nežinia kur. Deja, vežikui nusibodo būti maloniam šiandieną ir jis tikrai nebežadėjo stabtelti, tačiau didžiam mano džiaugsmui ponas Farlis uždusęs pasivijo dardančią Solsberio gatvės grindiniu karietą:
- Misis Morgan! Užmiršote savo daiktus! - Uždususiu balsu tarė jis ir stengdamasis bėgdamas neparvirsti perdavė krepšį į mano rankas, kai persisvėriau pro karietos langą.
- Ak, pone Farli, net nežinau kaip pateisinti šį mano žioplumą ir atsidėkoti už Jūsų vargą...
Pašto karieta palengva pradėjo važiuoti greičiau ir net ilgiems pastoriaus sūnaus šuoliams buvo sunku neatsilikti, todėl jis sulėtino bėgimo tempą ir šūktelėjo man, karietai vis tolstant:
- Buvo malonu pasitarnauti, viliuosi pasimatyti Sent Mertone! Beje, vadinkite mane tiesiog Ernestu!
Karieta buvo jau per toli, kad kažką atsakyčiau, todėl tiesiog pasiunčiau dėkingą šypsnį ir atsisveikindama pamojau tiek šiam narsiajam naujųjų laikų riteriu, tiek ir pačiam Solsberiui, kurio bokštą supo lengvi Anglijos debesys.
Kalis Natris

2022-06-21 11:22:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2022-06-25 18:44:09

Pavirtau anonimu. Per ilgai vakarieniavau.
Sekanti kartą parašysiu į "Diskusijas"

Anonimas

Sukurta: 2022-06-25 18:23:02

 Jums lietuvių kalba turbūt yra primiršta, nes kai kurių žodžių prasmė šlubuoja. Pvz; 
 "Ryto brėkštoje" - reikėtų pakeisti "ryto aušroje" arba "brėkštant aušrai”.
  Po geros valandos nykų horizontą perrėžė aukštas ir galantiškas Solsberio katedros bokštas.
  Po geros valandos nykiame horizonte išniro aukštas ir įspūdingas Solsberio katedros bokštas.
 Prieraišumą – palankumą
 Kai mano lėkštėje bebuvo likę tik keli valgio gabalėliai, - man baigiant valgyti.
  Žalsvos jo akys sugavo mano žvilgsnį. Aš jį tuoj pat nutraukiau, tarsi nė nebūčiau jo pastebėjusi. -
Žalsvos jo akys pastebėjo mano žvilgsnį. Aš jį tuoj pat nusukau į šalį.
stotelyje - stotelė.