„ Lažybos prie karsto“ ( I - gegužės 23 d. - )

Santrauka:
Tai romano "Lažybos prie karsto" pirmo skyriaus , pirma dalis, kurioje pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 23 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX amžiaus pradžia) Anglijoje.


P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)
 
I


EMIRI MORGAN


      UŽRAŠAI


Gegužės 23-oji
 
  Daugelis dienų būna pilkos, bet to tikrai negalima pasakyti apie šiandieną. Ši diena - tai kova. Nors šis žodis gal ir perdėm kilnus situacijai nusakyti, bet dabar, deja, tikrai nėra laiko apmąstymams. Mano brangusis vyras, majoras, didžiai gerbiamas karininkų sluoksniuose, priešingai, nei šeimoje, šią situaciją be abejo įvertintų kaip tvirtovės apsiaustį, be vilties išsigelbėti. Turbūt kiekvienam doram anglui bent kartą gyvenime tenka susidurti su tais, kurie pasmerkti degti Dantės Pragaro septintajame rate.
  Kreditoriai buvo įsitikinę. jog šįkart įvarė mane į kampą. Visi tarsi susitarę (neabejotinai taip ir buvo) stovėjo už buto durų ir po langais, šūkaudami garsiau nei patys išradingieji kostermonžerai gatvėse ar Bendruomenių rūmų nariai posėdžio metu. Net romusis mėsininkas mosavo skolos kvitu, nors protėvių vėlėm buvau prisiekusi, kad sumokėsiu už tą ėriuko šlaunį vasaros pradžioje! Juk, dievaži, nepanašu, kad jam verkiant reikėtų tų poros šilingų, kai pats yra panašus į sūdytos mėsos statinaitę.
    Ne ne, aš taip lengvai nesileisiu nutempiama į Flitą. Ak! Jei galėčiau, tai grąžinčiau viską iki paskutinio penso tiems plėšrūnams už durų, bet, deja, manajame sekretere švilpauja vėjai, o klube vyras, kaip visada, skandina savaitės uždarbį viskyje. Taigi, belieka tik viena - bėgti, arba tiksliau sakant - taktiškai atsitraukti. Tačiau kur? Londone likti negalima - netrukus vėl suras, o iš majoro daugiau problemų, nei naudos...
    Riksmai už durų bei gatvėje netilo. „Šurmulys visai kaip miestelyje Devone turgaus dieną, - pagalvojau. - Kaip smagu būdavo šeštadienį su vežimu dardėti iki miestelio aikštės, kulniuoti pas kepėją, o namo grįžti išdidžiai - nešant kupiną pintinę pyragėlių su mėsa. “ Gyvenimas buvo paprastesnis... O gal tebėra? Tik čia - didžiajame Londono skruzdėlyne - žmogus tapo žvėrimi kitam žmogui? Galbūt Devone gyvenimas tebeteka ta pačia sena vaga ir tik laukia manęs sugrįžtant. Išties, kodėl gi ne? Mieloji tetulė manau apsidžiaugs, jei aplankysiu po šitiekos metų ir vėl viskas, nors trumpam, bus kaip senomis geromis vaikystės vasaromis. „
    Žavias svajas perskrodė šniokštimas, nutildęs riksmus gatvėje. Lietaus Anglija laukė jau ilgai - nuo pavasarinio atlydžio nebuvo iškritęs nė lašas. Bet šį kartą gamta, matyt, atsigriebs su kaupu. Priėjau prie lango ir atsargiai žvilgtelėjau pro užuolaidos kraštą - lietus lijo taip smarkiai, jog vos galėjai įžiūrėti namus kitoje gatvės pusėje. Lauke nebeliko nė vieno žmogaus, net kreditorių - mat jie visi sugužėjo į laiptinę, todėl pikti grasinimai už durų nė kiek netilo. Tai privertė grįžti prie “taktinio atsitraukimo” klausimo. Situacija kebli - už vienintelių durų kreditorių gauja, o butas pačiame namo viršuje, ketvirtame aukšte, taigi, šokti lauk tikra savižudybė. Visi langai į gatvę, jokio vidinio kiemelio su atsarginiu išėjimu, kuris labai pasitarnautų kokiam nors nuotykių romano herojui. „Gal pavyktų susitarti dėl skolos atidėjimo? - šovė mintis į galvą. - Juk ne vieną kartą pavyko pasiekti su jais kompromisą, kodėl šiandien turėtų būti kitaip? “. Kokia buvau naivi! Vis dėlto nusprendžiau prieiti prie durų ir visu balsu šūktelėjau:
- Gerbiamieji, ką manote, jei geranoriškai susitartume ir jūs man duotumėt dar porą dienelių, taigi bus geriau tiek jums tiek man.
  Kuriam laikui stojo spengianti tyla. Tyla prieš naują audrą - po akimirkos nuvilnijo pikto juoko bei grasinimų banga.
- Porą dienelių?! Esu bet kas kitas, bet tikrai ne asilas, ponia Morgan! - suspiegė berods siuvėjas, kuriam, jei neklystu, buvau nesumokėjusi už sunkaus šilko ir medvilnės suknelę.
Paveikslai ant sienų sudrebėjo nuo karštų pritarimo šūksnių, susipynusių su keletu necenzūrinių žodžių.
    Mano „diplomatinė kampanija“ tik įpylė žibalo į ugnį. Tuščius grasinimus pakeitė realūs planai kaip mane, jų žodžiais tariant, „išrūkyti“ iš už keturių sienų. Mano nelaimei, buvo nuspręsta griebtis elementarios jėgos:
– Vyručiai, užteks terliotis su užsispyrusia... – britiškas santūrumas išties išnyko kaip dūmas –Turim tvirtus pečius ar ne?! Laužiam duris ir viskas, anoks čia nusikaltimas, pudruotos teisėjų galvos tik apsidžiaugs, kad skolininką pristatome tiesiai prie jų durų!
    Gauja entuziastingai priėmė šį bukai paprastą pasiūlymą, tačiau man buvau tikrai nejuokinga. Jaučiau kaip mane staigiai pradėjo gniaužti šalti panikos pirštai. Širdis nusirito žemiau kulnų, kai pirmasis stiprus smūgis į duris. Delsti nebebuvo kada – desperatiškai pribėgau prie lango, pažvelgiau žemyn, gatvė skendėjo lietaus balose. Neturėjau jokios ilgos virvės, su kuria galėčiau nusileisti iš ketvirto aukšto ant žemės. Kaip pasiekti gatvę neužsimušus? Nėra kaip - siena per daug lygi, kad būtų įmanoma lipti ja, be to, vis dar lyja lietus - slidu. Išsitėkšti ant akmens grindinio ne išeitis - ne ką geresnė alternatyva skolininkų kalėjimui...
    Drebančia ranka pagriebiau kelioninį krepšį. Durų vyriai ir stakta konvulsiškai girgždėjo po kiekvieno naujo smūgio. Nepajutau kaip įrėmiau nugarą į sieną, ranka impulsyviai įsikibo į užuolaidą greta. Pirštai sugniaužė tankų velveto audinį. „Užuolaidos! „ - nušvito man mintyse.
    Pagriebiau abiem rankom du skirtingus užuolaidų galus ir visa jėga trūktelėjau į priešingas puses - netrūko nė viena siūlė! Nedvejojau nė akimirkai, be skrupulų nuplėšiau užuolaidas, kabančias abiejose lango pusėse, nuo karnizo. Iš sekretero pačiupau peiliuką laiškams ir su juo, vargais negalais, įdrėskiau užuolaidų galus, kad galėčiau surišti juos mazgu. Dabar nepaprastai džiaugiuosi, jog tas vasaras Devone praleidau ne vien su siuviniu rankose, kaip kad kitos mergaitės, bet užsiėmiau ir nelabai jaunoms panelėms, kaimynų teigimu, tinkama veikla. Bet, jei ne ji, tai kur būčiau dabar?
    Tuoj pat mano improvizuota virvė buvo paruošta. Atlapojau plačiai langą, vėjo gūsiai nešė lietų į vidų. Kiek virpančiom kojom pasilipau ant palangės ir stengdamasi neprarasti pusiausvyros pririšau vieną šio virvės galą prie geležinio lietaus nuotekų vamzdžio, pritvirtinto dešinėje. Kupina vilties paleidau virvę žemyn ir... tragedija - jos apačia tesiekė antro aukšto viršų. Ramindama save pagalvojau - „Tereikia nuplėšti dar porą užuolaidų iš svetainės ir užteks“, bet, didžiam mano siaubui, tą akimirką durys pasidavė ir su trenksmu kreditorių būrys įvirto į vidų. Tačiau jie sustingo vietoje pamatę mane stovinčią prie atidaryto lango, ant palangės. Matyt pamanė, kad ruošiuosi liūdnai užbaigti gyvenimą. Stebuklingai pakeitę toną jie ėmė su manim kalbėti kaip su pamišėle, girdi, „nusiraminkite, ponia, lipkite žemyn ir nekrėskite jokių kvailysčių. “ Reikėjo išlošti kiek įmanoma daugiau laiko, todėl grasinau, jog jei artinsis - šoksiu. Toliau nė vienas nedrįso nė žingsnio žengti į priekį, o tik žiūrėjo akmeniniais veidais tarsi Haid parko skulptūros.
    Tuo tarpu mano galvoje dirbo kiekvienas proto sraigtelis, bandydamas perkirsti mane apraizgiusi Gordijaus mazgą. Ir štai! Kas sako, kad stebuklų nebūna - juk tereikia šiek tiek pamąstyti ir stebuklas nori nenori įvyks. Taip nutiko ir man, radau berods genialų sprendimą - kam leistis žemyn, jei gali kilti į viršų?!
  Viena ranka prisitraukiau nuleistąjį virvės galą ir melsdama sėkmės švystelėjau į viršų ant vienos iš marmurinių dekoratyvinių vazų, esančių stogo šlaito apačioje - tiesiai virš manojo buto. Užuolaida sklandžiai apsivyniojo aplink marmurinę figūrą, sparčiai surišau dar vieną sutvatinamąjį mazgą ir pasiruošiau pakibti virš bedugnės. Suknia, už kurią buvau skolinga siuvėjui, varžė judesius, todėl be sentimentų perplėšiau ją iki kelių. Įsibrovėlių šūksniai įstrigo jų pačių gerklėse, kai žengiau nuo palangės krašto, įsitvėrusi rankomis į improvizuotą virvė, kuri dabar jungė mano buto langą su stogu virš. Laikydamasi jos ir kaskart atsispirdama kojomis į sieną sunkiai, bet gan sparčiai kilau į viršų. Buvo išties nelengva, nes nuo lietaus peršlapę drabužiai tapo sunkūs it akmenys, o slidžia siena vis slydo minkštapadžiai bateliai. Tačiau ryžtas pasiekti savo tarsi suteikė tokios fizinės jėgos, kokios nė nemaniau turinti, todėl jau rodos kitą akimirką buvau ant stogo šlaito.
    Išsekusi susmukau, pažvelgiau žemyn - buvau mažiausiai keturiasdešimt pėdų virš žemės, vien nuo minties pradėjo suktis galva. Stengiausi nebežiūrėti į gatvės toli toli apačioje grindinį, o žvilgsnį nukreipiau į buto langus - ten kyšojo skirtingų šukuosenų devyngalvio slibino galvos, kurios kvailai ieškojo manęs apačioje, kažką bambėdamos tarpusavy. Staiga viena sugalvojo žvilgtelti viršun. Pamatęs mane iš nuostabos tik sumirksėjo ir tik bakstelėjo alkūne į savo kolegą kairėje - taip netrukus visi sužiuro į mane. Jų komiškas apstulbimas taip prajuokino mane, jog negalėjau susilaikyti nepradėjusi kvatotis visa gerkle. Dievaži, kiekvienas, kuris būtų išvydęs tokį vaizdą tikrai nuspręstų, jog man trūksta kelių šulų.
  Tačiau, kad ir kaip buvo linksma kvatoti, reikėjo judėti tolyn, nes šaltame ore ėmė stingti pervargę raumenys. Pasisekė, kad visi kvartalo namų stogai buvo ypač nuožulnūs, beveik plokšti, tačiau mano batai slydo kiekviename žingsnyje dėl stogais vis tekančio lietaus upelių. Netekusi kantrybės nusimečiau batus ir basomis kojomis atsargiai, tarsi katė, tipenau pirmyn. Tik geliantis skausmas pėdose privertė pastebėti, kad nutolau nuo namų per gerą šimtą jardų. Nepajutau kaip aštrūs čerpių kampai suraižė kojų odą tarsi šilką suaižytų peilis. Eidama, paskui save palikau kruvinų pėdsakų juostą, kurią palengva plovė šaltas lietus. Sukandusi dantis keliavau toliau, žūtbūt turėjau pasiekti ištikimosios draugės Rozalind namus tos pačios gatvės gale.
    Atsidūrusi netoli jų pamačiau, koks pasakiškas Londono vaizdas atsivėrė prieš mano akis - nuo Švento Pauliaus katedros bokštų rytuose iki, atrodytų, neaprėpiamų Haid parko ir Kensingtono sodų vakaruose, plytėjo beribė karalystės sostinės stogų jūra. „ Kokios nepaprastos istorijos, gyvenimai, kupini žiaurios kasdienybės ir aistringų vilčių, slepiasi po kiekvienu iš jų... „ - susimąsčiau.
    Saulė nusileido už horizonto - sutemos vis labiau siautė miestą. Radau avarines gaisrininkų kopėčias, vedančia tiesiai į vidinį kiemelį ties Rozalind namais. Nusliuogiau jomis ir jau po poros minučių stovėjau prie Rozi durų. Tik tada supratau kaip siaubingai atrodau: susivėlę plaukai, peršlapusi, suplėšyta suknelė, kruvinos basos kojos - net iš psichiatrinės ligoninės pabėgęs pacientas atrodytų geriau! Nedrąsiai pabeldžiau. Jau buvo vėlu, duris lėtai atidarė tarnaitė. Deja, vaizdas, kurį išvydo, buvo per stiprus jos nervams -  spigiai suklikusi, susmego apalpusi čia pat tarpdurį. Nežinojau ką bedaryti, bet koridoriuje pačiu laiku pasirodė Rozi.
- Emiri? Čia tu? - ji atrodė nelabai sutrikusi ar išsigandusi, gal tik kiek nustebusi.
- Taip... tai aš. - tik tiek te sugebėjau išlementi.
- Ak, brangioji, užeik vidun greičiau, kol tavęs kažkas nepamatė tokios... em... pati žinai...
Vis dar besivaržydama peržengiau slenkstį, stengdamasi neužkliūti už susmukusios tarnaitės, kurią tuoj pat užsipuolė šeimininkė:
- Ko tu čia gulinėji? - griežtai tarė Rozi, paplekšnodama delnu per skruostus, - Kelkis greičiau ir palydėk viešnią į svetainę. Nors ne... Geriau į mano kambarį.
Ji iš lėto pakilo ir tarsi būdama transo būsenoje nuvedė mane ten, kur buvo liepta. Netrukus likom vienos dvi su Rozalind. Šįkart draugės įprotis nedaugžodžiauti ypač pravertė:
- Suprantu, kad klausimams nėra laiko ir jėgų. Taigi sakyk, kuo galėčiau būti naudinga?
  Žiojausi sakyti, kad reikalingus daiktus turiu savimi, bet tik dabar pastebėjau, kad abi mano rankos tuščios - neturiu suruošto kelioninio krepšio. Matyt būsiu palikusi ant palangės namie - visai nenuostabu - juk su juo nebūčiau užlipusi virve. Rozalind perprato mano mintis:
- Supratau - reikia visko.
    Buvau pasodinta ant krėslo ir liepta nesijaudinti ir pasistengti kiek atsipūsti. Rozalind buvo puiki šeimininkė, tvarkėsi greitai ir operatyviai. Jau po gerų penkiolikos minučių mirkau vonioje, o atsigavusi tarnaitė vėliau  sutvarstė mano žaizdotas pėdas ir patepė kažkokiu žolelių balzamu. Praėjus gerai valandai buvau sušukuota ir matavausi Rozalind paskolintus drabužius. Tai ką turėjau turėti savame krepšyje, draugė iš naujo sudėjo į savąjį. Pasiteiravau, kur Artūras. Pasirodo, misteris Osbornas, Rozi vyras, dar negrįžo ir darbo advokatų kontoroje. „Smagu, kai žinai, kad žmogus dirba ir todėl vėlai grįžta namo, o ne dėl to, kad kilnoja taurelę, kaip, pavyzdžiui, maniškis... “ - liūdnai pagalvojau.
  Nors ir jaučiausi nepatogiai prašydama, bet turėjau pasiskolinti vieną kitą svarą kelionei, nes pašto karieta iki Devono gi tuščiomis kišenėmis nenuvažiuosi. Papasakojau apie savo kelionės planą ir ji nė kiek nesipriešindama, tik su linksma šypsenėle, davė man reikalingą sumą. Pažadėjau jai, kad kai grįšiu, ji bus pirmoji, kuriai atlyginsiu už jos dosnumą. o
- Mieloji, nesuk dėl to galvos, svarbiausia būk saugi. Geriau palauk, kol grįš Artūras, jis tave palydės iki artimiausios pašto karietų stotelės, - su jai būdingu nuoširdžiu rūpestingumu pasiūlė ji.
  Tikrai neprieštaravau, nes sutemus Londone nesaugu bet kam, tuo labiau moteriai. Mums smagiai beplepant ir geriant arbatą, sugrįžo ir misteris Osbornas. Jis buvo aukštas, tvirto sudėjimo tarsi riteris iš Valterio Skoto romanų, visiška priešingybė savo antrajai pusei, kuri buvo nedidukė, smulki moterytė. Tačiau, nors ir grėsminga Artūro išorė, ji iš tiesų buvo nepaprastai švelnaus ir romaus būdo, taip būdingo tikram anglų džentelmenui. Mes su Rozalind sugalvojome rimtą pretekstą šiai mano netikėtai išvykai - neva mano teta sunkiai susirgo ir todėl aš norinti ją aplankyti ir pradžiuginti. Artūras nepaprastai susirūpino mano tetos liga ir be jokių kalbų sutiko mane išlydėti į kelią. Prieš išeidama šiltai apkabinau savo ištikimąją draugę ir mes atsisveikinom.
- Parašyk man laiškelį, kai jau būsi Devone, - tarė man išlydėdama.
- Būtinai!
  Misteris Osbornas mandagiai mane palydėjo iki Pašto karietos, gretimame kvartale. Pakeliui išklausinėjo apie tetos ligą, karštai dalindamas patarimus apie ligos gydimą ir primygtinai reikalavo, kad perduočiau linkėjimus savo giminaitei nuo jo ir jo žmonos. Aš pritariamai linksėjau galva ir kai jau buvau įsprausta į pašto karietą, pilną žmonių, padėkojau jam už rūpestį ir pagalbą. Jis džiaugėsi galėdamas padėti ir net nusprendė, jog etiketas primygtinai reikalauja, jog jis pats sumokėtų už kelionę. Bandžiau prieštarauti, bet tikro džentelmeno charakteris buvo neperkalbamas. Kelis kartus šiltai padėkojau už jo kilnumą ir paprašiau dar kartą perduoti didelį „ačiū“ Rozi už jos ištikimą draugystę.
  Paskutinį kartą pamojavau Artūrui ir karieta pajudėjo į priekį. Po nesuskaičiuojamų posūkių painiose miesto gatvėse pašto karieta išvažiavo į užmiesčio kelią. Prasidėjo ilga kelionė atgal į vaikystės namus.
Kalis Natris

2022-06-18 15:01:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-06-18 16:37:17

Man labai patiko.