Ką šnara žiemą meldai, kai juos vėjas glosto
Ir šaltas sniegas glaudžias prie šaknų?
Dabar sausi sausi... Galėtų, gal norėtų
Išbrist iš sniego gniaužtų ir čiuožt ledu.
 
O buvo vasara, žali lingavo,
Žvaigždutės skendo naktį tvenkiny.
Grojo žiogai, lig rytmečio smuikavo,
Bet viskas buvo, viskas praeity.
 
Išskrido raibos antys. Kaip jos krykštė,
Kai rasdavo kažką giliau.
Nutraukusios ankstyvo ryto tylą,
Pakildavo būriu aukščiau.
 
Dar tik pradžia, užgrius nelemtos pūgos,
Teks užsikloti sniego patalais,
Pamiršt skriaudas, pamiršti seną būtį,
Kol šaknys žemėje naujus išleis.
 
Vėl meldai augs, šnarės pakrantėj,
Vanduo ir saulė duos jėgų
Žaliuot ir stiebtis, pasakoj gyventi,
Kolei ruduo padvelks šalčiu.