Bažnyčia, Kristus, Žmogus


Žmogus ėjo gatve nieko nematydamas. Jis tiesiog ėjo ir buvo matyti, kad jam niekas aplinkui nerūpi. Ne tik aplinkui, bet, ko gero, ir jis pats mažai sau rūpėjo. Plika akimi buvo matyti, kad jam kažkas negerai. Atrodė, lyg jį kažkas slegia, gal net spaudžia prie žemės ir jis tuoj tuoj kris ir nebepakils. Kažkokia sunki našta, bet gi jis teturėjo nedidukę kuprinę ant pečių. Vadinasi, jį slėgti galėjo nebent mintys, kartais jos būna tokios sunkios, jog kai kurie žmonės nepakelia jų ir nusižudo, nes kitaip išsivaduoti iš to kalėjimo, vidinio kalėjimo, minčių ir praeities, prisiminimų ir nuodėmių kalėjimo, o tikriau sąžinės teismo, pabėgti negali. Šis žmogus iš šalies panėšėjo būtent į tokį.

Taigi jis ėjo ir ėjo, beliko tik sulaukti, kada jis kris. Miestas susidomėjęs stebėjo jį ir jo kelionę. Net šviesoforas, tas Ampelmanas, suskubo uždegti jam žalią šviesą, kai žmogus, nepaisydamas transporto, jau buvo bežengiąs į gatvę, kas kitas jam būtų padėjęs. Niekas, žmonės, deja, aplink susirinko visi bejausmiai, kietaširdžiai ir egoistai, kas jiem svetimas skausmas. O gi žmogų aiškiai kažkas neramino, ką ten neramino, per švelnus žodis, tiesiog žudė. Kas?

O velnias jį žino. Pasekime toliau. Po kažkurio laiko matome tą žmogų sustojant ir įbedant žvilgsnį į kažkokį statinį, jis net užverčia galvą ir jo veide išryškėja nuostaba, gyvas jausmas, jis atgimsta. Susidomėjęs eina arčiau. Mes irgi. Apeina aplink. Mes neatsiliekame. Pasirodo tai bažnyčios liekanos, užkonservuotos nuo paskutinio karo. Sienos stiebiasi aukštyn, bokštas pusiau nukirptas sviedinio ar bombos, vidus beveik tuščias, sienose kiaurymės ir galima mesti akį į vidų. Bažnyčią iš visų pusių supa šiuolaikiniai pastatai, dangoraižiai, gatvės ir aikštės, skverai ir visa privaloma miesto atributika su kavinėmis, parduotuvėmis ir panašiai, o žmogus vis tiek nesupranta, kodėl Dievo namai palikti kaip priekaištas žmonėms arba priminimas apie karo beprasmiškumą. Kodėl? Juk žmonės vis tiek niekada nepasimoko iš savo klaidų.

Priėjęs arčiau pamato, kad bažnyčia arba kas iš jos likę yra naudojama kaip koronos testavimo punktas. Žmogus užeina vidun, nes tikisi aptikti kažką netikėto. Ir neapsirinka. Jį užkalbina ne kas kitas, bet Jėzus. Jėzus Kristus. Jie pasisveikina vokiškai, nes abu randasi Germanijoje ir bažnyčia nukentėjo nuo II pasaulinio. Žmogus klausia Jėzaus – kodėl, kaip jis čia, kokia jo paskirtis? Jėzus palinguoja galva ir tyliai bei ramiai dėsto: matai, žmonės visai išdurnėjo, iš pradžių kariauja, paskui serga, matau, kad jiems šakės, kaip galiu neįsikišti? Taip tad pasitarnauju. Duokš ir tau įkišiu pagalį.

Žmogus dar daug ko teiraujasi pas Kristų, tas mielai jam paaiškina, tada tas išbėga laukan ir prie artimiausio kiosko ant ratų nuperka du popierinius puodelius kavos. Kiti interesantai prie durų truputį pyksta, kad žmogus taip ilgai trukdo jų laiką, bet jis parodo, kad jie gali eiti į kitą punktą, argi būtinai reikia čia stovėti? Tie taip ir padaro, nes žmogus agresyvus ir nežinia, kuo tai gali baigtis. O aniedu viduje geria kavą ir ilgai aptarinėja pasaulio naujienas ir įvykius. Tokia mat istorija.

Žmogus atrodė į kažką labai panašus, gal net priminė kažkokį žinomą veikėją, bet tvirtinti niekas negalėjo, tik sklandė užuominos, ar nebus čia Svoločius apsireiškęs.

Jei jau Kristus galėjo, tai kodėl ir anas negalėtų, ką?

Ne, na ką jūs.

Bet iš apsirengimo ir eisenos panašus.

Ką gali žinoti.

Taipkalbėjo praeiviai.
 
Svoloč

2021-10-04 20:10:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...