Pirmadienio rytas. Atsikėlęs Vilius pažiūrėjo į veidrodį ir nustebo – jau dvi dienos kaip jo smakras nematė barzdaskutės. Pabaigęs tą vyrišką ritualą, kurį paprastai jis atlieka kas antrą dieną, užtraukė cigaretę ir susimąstė. Rūkyti jis pradėjo prieš metus, kai firmoje „Philips“ įsidarbino IT specialisto padėjėju. Iš pradžių viskas sekėsi gerai, bet vėliau ėmė pastebėti, kad vis dažniau ir dažniau neįtinka firmos valdžiai, kuriai tikriausiai reikėjo jauno pastumdėlio - „Barbės devyndarbės“, kuri moka viską ir tuo pačiu išlieka visiems reikalingu, bet niekam nepastebimu pastumdėliu, kurio darbas nevertinamas dėl to, kad jis yra jaunas ir dar nepatyręs firmos užkulisių intrigose. Kai tik Viliui gimė nauja idėja, kaip optimizuoti firmos tinklalapį ir tuo pačiu sutaupyti darbdaviams pinigų ir ta idėja jis pasidalino su tuo, su kuriuo nevertėjo to daryti, gavo pasiūlymą geruoju išeiti iš darbo su nemaža išeitine kompensacija, esą dėl etatų mažinimo. Ir taip dabar jis barzdą skuta kas antrą dieną jau porą mėnesių, nes dažniau tai daryti nėra nei poreikio, nei noro. Dabar guodėsi ta mintimi, kad bet kokia patirtis gyvenime yra vertinga, šio įvykio įtakoje ėmė mastyti, kad patirčių nereikia skirstyti į neigiamas ir teigimas, tiesiog taip įvyko ir tiek, jo gyvenimo laivas plaukia toliau. Jis žino savo vertę, žino, kad jis yra puikus to laivo kapitonas, situacija yra visiškoje jo kontrolėje. Viliui patiko ta mintis – situacija yra jo kontrolėje, vadinasi, nėra baimės, kad gali užplaukti ant seklumos. O problema ir yra tam, kad ją spręsti, kaip pasakė vienas žymus žmogus, svarbu ne problemos sprendimas, bet pats to sprendimo procesas. Kaip ir anąkart, kai su išoperuotu apendiksu gulėjo klinikose ir gydytojai ragino kuo greičiau pradėti vaikščioti, jis valandų valandas gulėjo lovoje ir mąstė apie Ją, kuri jį buvo palikusi prieš pusmetį, o gydytojui kartą pareiškė „aš streikuoju“. Ką jis kaltas, kad žmogui kartais sustreikuoja sąžinė ir tada belieka riebiai atsikrenkšti, nusispjauti ant tos visos situacijos ir pasakyti tą patį sau – aš streikuoju. Reikalauju dėmesio ir pagarbos sau iš aplinkinių, o taip pat iš savęs paties. Iš patirties jis jau žinojo, kad pradėti geriausia yra nuo savęs, nes jei negerbsi savęs pats, tai kaip gali gerbti tave kitas? Cigaretė jau baigė smilkti, geros mintys taipogi išseko, rytmetinis laikas ėjo į pabaigą, reikėjo jau pamąstyti ir apie pietus, todėl Vilius, baigęs rūkyti, paskubomis apsirengė, nes tolimesniuose jo planuose buvo pietų gaminimas ir patraukė link „Maximos“.

  Rita šiandien atsikėlė anksti, kol kas ji dirba tik puse etato – kas antrą dieną. Buhalterių kursus ji baigė visai neseniai, tik prieš porą mėnesių, todėl dar nespėjo susirasti padoraus, nuolatinio ir gerai apmokamo darbo. Nors firmoje ji dar naujas darbuotojas, tačiau jau pastebėjo, kad šiai įmonei labiau tiktų pavadinimas „ragai ir kanopos“. Sprendžiant iš darbuotojų tarpusavio santykių, neatrodė, kad būtų labai klestinti įstaiga ir ji jautė, kad visai netolimoje ateityje jai reikės ieškoti naujos vietelės. Ak, tie žmonių tarpusavio santykiai... Prisiminus apie jai gerai žinomą tiesą, kad darbe mes praleidžiame nemažą laiko dalį, jos mintyse iškilo dar visai neseniai pasibaigusi istorija su Andriumi, su kuriuo ji draugavo bent porą metų. Tuos du metus ji visą savo gyvenimą prisimins kaip patį šviesiausią savo gyvenimo laiką, bet tik iki tam tikro momento... Tą lemtingą vakarą, kai juodu sėdėjo jaukioje kavinėje, tikriausiai pats velnias ją patraukė už liežuvio ir ji prasitarė, kad kažkada turėjo problemų su sveikata, buvo gilioje depresijoje ir pagalbos teko kreiptis net pas psichiatrus. Jos atmintyje dar ir dabar iškyla iš nuostabos ir pasibaisėjimo suakmenėjęs Andriaus veidas. „Andriau, kas tau?“ - tuomet tik tiek ji teįstengė ištarti. Tuomet, ar nuo to klausimo, kuris buvo ištartas su didžiausiomis pastangomis, ar nuo sriubtelėto vyno iš sidabru inkrustuotos taurės Andrius kuriam laikui lyg ir atsigavo, bet tik tiek, kad pakaktų jėgų pamoti ranka tarp stalų šmirinėjančiai padavėjai ir sumokėti sąskaitą, kuri buvo beje, ne tokia jau maža, nes jis nebuvo iš neturtingųjų ir bent jau iki to momento su pinigais per daug nesismulkino.

  Dabar Rita tik atsidūsta. Tik dabar ji pastebėjo, kad kava, kurią ji užkaitė prieš pusvalandį, jau beveik ataušo. Rytas. Šaltas žiemos rytas. Širdyje irgi šalta. Kas ją galės dabar sušildyti Rita nežinojo. Dabar ji visas jėgas atiduoda darbui, bet tomis dienomis, kai nereikia eiti į darbą, ji tik sėdi, dūsauja ir be paliovos geria kavą. Ji žino, kad tai nėra sveikiausias gėrimas pasaulyje, bet kai tau dar nėra trisdešimties, o iš vidaus (tiesa, ne visada), trykšta antros jaunystės energija, apie senatvės ligas mąstyti dar netraukia. Išgėrus eilinį kavos puodelį, mintys galvoje ima rikiuotis kažkaip sklandžiau ir mintyse jai jau ėmė rikiuotis tolimesnis dienos scenarijus. Ji jau matė save besiruošiančią save į parduotuvę, toliau bus užvestas automobilio variklis, „Maxima“, gaminami šiokie tokie pietūs ir dienelė ims krypti vakarop. „Kad tik užsivestų variklis“, – pamanė ji jau lipdama laiptais žemyn, „juk lauke šiandien spaudžia speigas“.

  Variklis, kad ir nenoromis, bet vis dėlto užsivedė…..

  Kad liūdesys vis dėlto dar giliau neįsiskverbtų į sielą, ji smarkiai paspaudė akceleratoriaus pedalą. Štai ir švilpiu sau su vėjeliu, pamąstė ji sau linksmai.

  Kelio gabalas iki parduotuvės vis dėlto buvo netrumpas. Oras geras, saulė šviečia, tik kelias vis dėlto slidokas. Gatvę, kaip visada, kelininkai pamiršo pabarstyti smėliu. Posūkyje staiga sumėtė. O ties posūkiu, kaip tyčia, pėsčiųjų perėja.

  Čia skaitytojui reikėtų priminti, kad Viliaus kelionės tikslas irgi buvo ta pati „Maxima“, į kurią jis susiruošė eiti pėsčiomis. O kelias į minėtą parduotuvę veda kaip tik per jau minėtą perėją. Kadangi abiejų mūsų herojų nuotaika, kaip jau buvo minėta, buvo nekokia, tai nesunku atspėti, kas įvyko.

  Visa laimė, kad Viliui tik lūžo blauzdikaulis. Rita, visa persigandusi, iššoka iš automobilio ir puola prie nelaimėlio. Vilius dejuoja iš skausmo, šiaip ar taip, juk lūžo kaulas. Vilė, vis dar apimta siaubo, staiga prisimena, kad automobilyje yra skubios pagalbos vaistinėlė. Ji, pamažu susitvardžiusi, skubiu žingsniu grįžta prie automobilio, ir, atsinešusi tvarstį taria Viliui:

– Tuojau jums padėsiu.

Vilius gi, pajutęs, kad dar gyvas ir gali gal būt kaip nors pajudėti pats, pats to nejausdamas atšauna:

– Man nereikia pagalbos.

  Jis ir pats nesuprato, kodėl jam išsprūdo tokie žodžiai, pasakė ir tiek.

– Tai gal jums iškviesti greitąją pagalbą?, – paklausė ji.

  Vilius, vis dar gulėdamas ant snieguoto asfalto, ima neramiai muistytis. Jam nesmagu, kad tokia simpatiška moteris nori jam padėti. Jis puikiai supranta, kad padėtis jo nepavydėtina, bet jo viduje kažkas vis atkakliai priešinasi.

  Padėti išgelbėja pro šalį einantis vyriškis. Jis puola prie nukentėjusiojo ir padeda Ritai sutvarstyti sužeistą koją. Čia jau ir Vilius kiek drąsiau pasijunta. Jis vargais negalais atsistoja ir padėkoja praeiviui ir Ritai.

Na ir užsispyrėlis, sau pamąsto Rita. Bet žmogui visgi reikia kažkaip padėti. Staiga jai į galvą šauną išganinga mintis. Ji atsargiai paima Vilių už rankos ir taria:

– Ar jums nešalta? Gal atsisėstumėte į mano automobilį? Vilius, matydamas, kad jo situacija tikrai nepavydėtina, nenoromis priima Ritos pasiūlymą, ir, iš visų jėgų stengdamasis žengti žingsnį po žingsnio, galiausiai atsiduria mašinos sėdynėje.

Dabar aš tai juo tikrai pasirūpinsiu, pamąsto Rita ir pasuka vairą link savo namų.

Vargais negalais laiptais jie lipa Ritos buto durų link. Spynoje brakšteli raktas ir štai jie jau bute.

Ant žurnalinio staliuko tuojau atsiranda kava ir konjako butelis. Na ir kas čia blogo – neįprastos situacijos dėka susitiko du jauni žmonės….

Rita prisėda arčiau prie Viliaus, jos ranka nejučia apkabina Viliaus tvirtus vyriškus pečius. Viliaus kūną užlieja šiluma. Skausmo nebeliko, šalia sėdi jauna graži moteris trumpu sijonuku….

Konjako butelis vis tuštėja, kraujas jaunuose kūnuose kaista.

Viliaus ranka nuslysta ant nuogos Ritos šlaunies. Staiga jam kyla nenumaldomas noras pabučiuoti šią žavią, jauną moterį.

Bučinys buvo ilgas, karštas ir saldus.

Ir štai jie jau sėdi ant lovos. Rita, atsklaupusi ant kelių, atsagsto marškinius, o Vilius jau žino, ką toliau daryti. Jo vyriškas kraujas jau verda. Jo vaizduotėje jau atsiranda jaunos, gražios, nuogos moters kūnas. Ką belieka daryti? Įgyvendinti tai, ko širdis trokšta. Jis nuvelka Vilės palaidinukę, atsega liemenėlį ir jo lūpos paliečia nuogos krūties spenelį. Iš pradžių vienos, po to kitos…. Rita jaučia, kaip jos krūtų speneliai iš malonumo tai standėja, tai vėl atsileidžia. Ji jaučia, kad jau prarado kontrolę savo kūnui. O galiausiai, kam čia ta kontrolė jau ir bereikalinga…. Ir štai jie abu nuogi jau lovoje. Blausi šviesa apšviečia jų nuogus kūnus. Glamonės tesėsi ilgai. Galiausiai Rita geismingai sušnabžda:

– Viliau.

Viliaus varpa pamažu slenka vidinėmis nuogų šlaunų dalimis aukštyn. Rita geismingai išskečia kojas ir štai Viliaus varpa jau jos makštyje. Jo šlaunys jaučia švelnų moters kūną, judesys po judesio ir…..

Kaip liaudies išmintis byloja – nėra to blogo, kas neišeitų į gera.