Ieškom laisvės, ramybės žemės soduos,
Ieškom artimo širdžiai savo žmogaus,
Ir tarytum miške pasiklydus atrodo,
Kad ne čia aš ieškojau ir ne čia aš buvau.
Ieškom meilės, tikėdami atsako švento,
Ieškom laimės, kuri nesibaigtų taip greit,
Bet dažnai apgauti, apsigavę nutolstam
Nuo tos savo svajonės ir nenorim kartot.
Ieškom draugo, tikėdamies jo supratimo,
Kad nebus išduota atskleista paslaptis,
Bet dažnai kažkas valkioja ją po šiukšlyną,
Kad atrodo tokia ji baisi ir tokia purvina.
Ir taip tolstam ir tolstam vieni nuo kitų,
Gal todėl visata nenumaldomai plečias,
Ir kažkur vienuj vienas palikęs žmogus
Pasakys, tas pasaulis nuo pykčio apakęs.
poeta
2020-11-03 23:01:06
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-11-04 18:10:08
Iš gilumos užgriebtos stiprios mintys.
Greičiau pasaulis ne nuo pykčio apakęs, o nuo išdykumo (gerovės).