Vis dar kažką norėjo pasakyti. Turėjo pasakyti – kaip pareigą, kaip ištaisytą klaidą, atsiprašyti, padėkoti. Sugrįžti? Kur? Kur nesugrįžtama?
Ji protinga, ji supras. Kas tada bus, kai supras?
Tai buvo ne pagal jėgas, nes reikėjo nueiti ilgą ilgą kelią, pakartoti tą jau kartą išgyventą atsitiktinę pažintį, dar kartą, (o gal pirmą?) nustebti – tikrai yra tokių žmonių. Yra! Pradžioj netikėjo niekuo, bandė išlaikyti abejingą, žaismingą bendravimą, nes žinojo, juk žinojo, kad jai niekas nebepriklauso – nei tikra, gili, patikima, užvaldanti draugystė, nei meilė. Ne, nereikia net minėti to švento žodžio. Nepriklauso. Tik jau ne jai. Paskui nė juste nepajuto, kai ėmė vis menkiau priešintis, pasidavė tėkmei.
Dabar net pyktelėjo, ne ant savęs, ant draugės – juk ji tokia protinga, kodėl iš karto nesuprato, kad ne tą, ne tam žmogų sutiko, ir jai nepasakė, kad netikra tegali būti jų draugystė, kad ir ji tik save apgaudinėja, nes labai nori tos draugystės. Jei jai reikia to bendravimo, tebūnie. Ir leidosi pasroviui. Žinojo ir ji, kad tai laikina ir netikra. Ji negali nenuvilti.
Vienas protingas žmogus jaunose dienose ją pamokė, kad nereikia prisileisti per arti. Ką prisileisti? Privalėjo įvardinti žodžiu, tiksliu, nepaneigiamu, tokiu, prieš kurį neturėtum argumentų. Jausmai  klaidina, svaigina, apgauna, jais vadovaudamasi niekada nežinosi tikrosios situacijos, tik klaidžiosi, blaškysiesi, kankinsi kitą. Ir save. Tik žodžiai gali įnešti aiškumą, su jais galima ginčytis, kol bus pasiektas kompromisas, kol pati suprasi, kad nieko pakeisti nebegalima, o ir nereikia, nes yra kaip yra ir jokie dirbtiniai pakeitimai negydo, netgi neguodžia. Nesigriebti paliatyvos piliulių. Įvardinti žodžiu ir ištverti. Ką ištverti?
Tai ką, pagalvojo, dabar taip ir klausinėsiu savęs kas antrą  sakinį – ką, kaip, kodėl, kada, kur? Bet juk privalo atsakyti, bent pačiai sau. Tik taip įmanoma išsivaduoti iš tos gėlos, kuri grasina nepaleisti iki dienų galo.
Štai ir atsitiko tai, kas negalėjo neatsitikti – nuoširdus atvirumas, draugystė peraugo į daug gilesnį jausmą – žodžiu neįvardintą meilę. Jos abi bijojo to žodžio, bet abi jautė tą patį. Nebesipriešino, neanalizavo, kokia ji, ta dviejų moterų meilė, tik leido sau jausti ir buvo metas – patikėti, kad nenuvils. Nejaunų moterų, jau daug patyrusių, ir jei tik būtų apie tą bendravimą pagalvojusios, viena, vyresnioji, tikrai būtų supratusi, kad jos jausmas yra tik  saviapgaulė, kad ji niekam nieko nebegali duoti, o antrosios, jaunesnės, paskutinė galimybė, paskutinis klyksmas, išgyventi dar sykį tikrą, gilų jausmą, proto nubudimą, aistros plykstelėjimą, išsivadavimą iš rutinos, į kurią, rutiną, buvo pati save ištrėmusi, kai nusivylė vyru. Buvo patikėjusi, bet nusivylė, reikalavo visko, meilės, aistros pilnumos, bet nesuprato, kad reikalauja negalimo ir atsisakė – visko, kirto iš peties, manė, sykį ir visiems laikams, žinoma, apkaltinusi jį ir tik jį – ne toks, kokį buvo susikūrusi savo svajonėse. Dovanoti nemokėjo. Nei pripažinti, kad yra neteisi, kad jis negali būti kitoks ir kad tokį, kitokį taip pat galima suprasti ir mylėti.
Dabar tarėsi sutikusi įdomų, išmintingą žmogų, nesvarbu, kad moterį, kad seną – įtikinėjo save, kad žmogus myli žmogų, o ne priešingos ar net tos pačios lyties būtybę. Visi žmogiški jausmai yra tokie pat, pilnaverčiai, nesvarbi priklausomybė lyčiai, juolab kad tas tikrosios, lytinės aistros užvaldymo metas yra toks trumpalaikis, o žmogus ir toliau lieka žmogumi, su visais žmogiškais jausmais, gal net gilesniais, stipresniais.
Vyresnioji į savąją rutiną buvo atėjusi kitu keliu. Ji niekada netikėjo, kad gali būti tobulų žmonių ir niekada neturėjo iliuzijų, kad tokį sutiks. Ir kad tai jis bus kaltas, jei pasirodys esąs ne toks, apie kokį ji svajojo. Ir iš tiesų, jos sutikti žmonės buvo tikri, su ydom, trūkumais, kol galėjo, ji derinosi prie jų, berods, mylėjo, kiek galėjo, užgesus jausmui nieko nekaltino, kol atėjo metas, kai suprato, kad tikėtis nebėra ko, kad nebereikia turėti iliuzijų, nors liko didžiulis lobis neišgyventų jausmų, o tikimybė sutikti žmogų, kurį dar galėtų pamilti, vis menksta, ji sena moteris, nors su verdančiu, kunkuliuojančiu jausmų, minčių vidaus pasauliu, niekam nereikalinga, nei jokiam vyrui, nei moteriai, žmogui, nei jaunam, nei senam. Jau niekas jos nei supras, nei pamils, tik reikia apsaugoti save, nieko neprisileisti per arti, kad neišvengiamai užgesus laužui, taip neskaudėtų, neliktų taip tuščia, taip nyku.
Jų draugystės iniciatorė buvo jaunesnioji. Ilgainiui bendravimo iš už ekrano ėmė nebepakakti ir jos susitiko. Per anksti. Niekas nepaaiškėjo, liko status quo – dar daug nepatirtų jausmų, neišvaikščiotų takų, o atsisakyti draugystės, kirsti iš peties nebuvo preteksto. Jos pasijautė drąsesnės ir kai susitiko antrą kartą, buvo akimirka, trumpas blykstelėjimas, kai suprato, patikėjo viena kita, nors jaunesnioji pasirūpino, kad jos kuo mažiau būtų vienos ir nebūtų progos atvirumui, o vyresniajai tai pasirodė taip pat priimtina. Tik atsisveikinant, trumputę akimirką jos pasijautė vienos, nebematė greta esančių žmonių, žiūrėjo viena kitai į akis atvirai, nieko neslėpdamos ir tą akimirką patikėjo viena kita. Vyresnioji nusimovė pirštinę ir švelniai paglostė jaunėlės skruostus. Jai labai norėjosi apkabinti, net pabučiuoti – taip prie visų, bet kažkas sustabdė, užteko, kad pajuto glustelėjimą prie šilto, švelnaus, jautraus senos, raukšlėtos jos rankos delno. Pasijuto laiminga ir pasidarė visai nebesvarbu, kas jų laukia ateity.
Draugystė yra nuolatiniame kitime, ją galima medituoti, vyksmą apibūdinti žodžiais, suprasti, daryti išvadas. Galima ir viską palikti savieigai. Meilė nesileidžia analizuojama, ji tiesiog yra arba jos nelieka, nieko negalima numatyti iš anksto, suvokti artėjančius pasikeitimus.
Nepajuto ir jos. Kaip skirtingais keliais buvo atėjusios, taip skirtingais ir išsivaikščiojo. Jaunėlė, aštraus proto, ne taip lengvai pasiduodanti jausmams, nustebo supratusi, kad yra neteisi, kad jos vyras nekaltas dėl užgesusios aistros, tiesiog ji jo nesuprato, neįvertino, koks jis geras žmogus, kad  visus tuos metus ištikimai buvo drauge, mylėjo ją ir vaikus, nepriekaištavo už tai, kad kažkada atstūmė, neįrodinėjo savo teisybės ir vieną naktį, kai nesimiegojo, ji uždegė lempelę prie lovos, nieko nesakė, bet žodžių ir nereikėjo, ir be jų buvo viskas išsakyta žvilgsniu ir po daugelio metų jiedu vėl buvo laimingi – paprasti žmonės, suvesti ir tampriai surišti gyvenimo, ne idealai, o paprasti žmonės su ydomis, klaidomis. Buvo laimingi, tarsi gavę dovaną. Jai tai kažkaip siejosi su bendravimu su senąja moterimi. Ji gavo, bet ir prarado – staiga suprato, kad jos meilė senutei draugei nublanko, kad jų laiškai, pašnekesiai nebesiekia gelmių, o tik plaukia pavišium, apsiriboja buitinėm  temom ir ilgainiui tapo problema – apie ką rašyti? Šmėsteldavo mintis – o gal neberašyti? Ji  buvo atviras, tiesus žmogus, tai sykį, po apsikeitimo banalokais, nieko dvasiai neduodančiais laiškais, ėmė ir parašė, kad taip juodvi tik praranda laiką, vietoj bendravusios su šeima, vaikais, anūkėliais (o juk jie taip greitai užauga!), kursto tą nieko nebeduodančią draugystę.
Ji nebuvo žiauri ar pikta, ji nieko nekaltino, tik išsakė ką galvojo. Kažkoks šiltas jausmas buvo išlikęs, todėl pasiūlė retkarčiais rašyti, kai turės ką pasakyti, gera būtų išsaugoti buvusius šviesius išgyvenimus.
Vyresnėlė tarsi tik dabar staiga paseno. Ji blaškėsi minčių, jausmų margumyne, protu suprasdama, kad draugė teisi, o drauge ir neteisi, ji vėl suklydo, kirsdama iš peties, ir nesuprato, kad žmogus, įskaudinęs kitą ir nemokantis dovanoti, toleruoti, nieko nemylės pilnaverte meile ir tuo nuskriaus save ir kitus.
Senutė kelis kartus dar bandė rašyti – mėgindama kažką paaiškinti draugei ir sau, kol suprato – beprasmiška, yra žmonių, negalinčių dovanoti. Už ką? O gal ji teisi? Nereikia prašyti išmaldos, ji žeidžia ir prašantį, ir duodantį. Dar mėgino kalbėti alegorijomis – apie atsiunčiamą tuščią laišką, bet jaunėlė niekaip neatsiliepė, gal nepaskaitė, gal nesuprato? Ji stipri, nesuvokia silpnojo sielos.
Dabar senutė, kai kartą kitą metuose pasitaiko važiuoti pro jaunėlės namus, iš tolo mėgina atsekti jos buto langus, palinki laimės. Pagaliau suprato, kad ir ji suklydo, dabar, dienų gale, tą vieną kartą, per arti prisileidusi kitą žmogų. Neleistinai arti, nes labai skauda. Vis dar skauda.
O gal tada, kai nuo jaunų dienų jautėsi esanti tokia išmintinga laikydamasi atstu nuo žmonių, ji paprasčiausiai nemylėjo?
Nesigaili suklydusi. Ypač atsiminusi tą draugės skruosto glustelėjimą prie šilto jos delno ir nuoširdų, atvirą žvilgsnį. Ko daugiau galėtų tikėtis?