Šie metai buvo tokie sunkūs, taip negailestingai KGB gaujelė mane kankino kankinančiomis būsenomis, žodžiais kalbėjimo mašina plakė, ir visaip kitaip (pavyzdžiui, nemiegojimu) mane naikino, kad atsiribojau nuo gyvenimo visiškai; nuo visų reikmių tenkinimo – net ir labai būtinų kasdienybei ir bent kiek normalesniam egzistavimui. Nutariau per visus šiuos metus niekur nei eiti, nei užeiti. Ir jau nebespėliojau kiek tokių beverčių kančios metų bus iš viso. Galo tokiam kraštutiniškam susivaržymui nemačiau, ir nei neįžvelgiau. Taip karceriškai save suvaržiau dėl žiauraus persekiojimo bangomis, ne vien dėl psichologinio terorizavimo. Ir dėl tikėjimosi, kad į tokį savęs suvaržymą KGB atsižvelgs ir kankinimus išjungs, arba bent sumažins juos. Gal net, o Laime!, jie mane amnestuos, jei gyvensiu tik kaip gyvybę palaikantysis, ir daugiau niekaip. Bet miglotos vilties nepraradau, kad vis tiek kada nors KGB mane amnestuos.
Bet taip neįvyko – nei kankinimus mažino, nei amnestavimo jokių nė užuominų nepasirodė. Teįvyko tik skausmingas mano susivaržymas, beveik absoliutus negyvenimas, trukęs labai ilgai. Tais metais nenuėjau nei į savo kaimyno gimtadienį. Anksčiau ir kviečiamas, ir nekviečiamas jį pasveikindavau. O 2009 metais jau nėjau niekur, jei kas net ir primygtinai kvietė. Nors, tarkim, iki kaimyno durų tik keli žingsneliai, ten pas jį ir linksma, ir jauku, ir man įprasta. Bet KGB gaujelės kankinimai bangomis mane pergalėjo, nenuėjau nei pas jį, nei kur nors kitur. Tai buvo mano kontaktų su išoriniu pasauliu pabaiga. Beje, kaip tik tada, kai Lietuvos paminėjimui rašytiniuose šaltiniuose sukako tūkstantis metų, ir turėjo būti atstatyti Valdovų rūmai šiai datai. Tada, prieš tūkstantį metų, Kvedlinburgo analuose, Lietuvą pirmąkart pavadino Litua, o signataras Algirdas Patackas tokiu pavadinimu neseniai išleido knygą. Signatarų namuose ją (2014 metais) prezentavo, valstybinės televizijos kultūros programa tą vakarą ištransliavo šaliai. Ir aš ten į Signatarų namus nenusiskutęs nuėjau (taigi jau esu pajudėjęs iš stingulio). Bet susirinkimas jau buvo susėdęs salėje į kėdes, o keletas žmonių, matau, manęs dar tebelaukia salės prieigose. Tad palikęs koridoriuje porą vienalapių savo tekstelių ,,Kas čia parašyta yra tiesa“, išėjau atgal, ilgiau Namuose neužsibuvęs. Tiesa, dar pavarčiau koridoriuje pardavinėjamą minėtąją Patacko knygą, kainavusią 30 litų. Ją bevartant, prisiartino graži juodaplaukė mergina, aukšta, ir amžiumi geidžiama. Ir kam jai gražiai tokios rimtos knygos, kai galėtų linksmiau papramogauti, taip man atrodė į ją pažvelgus Signatarų namuose, (kuriuose – dar ir tai paminėčiau – kalbėtojai kalbėti pradėjo, vakarą pradėjo, tada, kai aš priėjau prie salės įėjimo; ir kitur šitaip būna, neretai). Aš tai merginai padaviau nuo stalo Patacko knygą ir sakau juokais, bet rimtu veidu: ,,Va, jums dovanų“. Ji nustebo, bet nenusišypsojo, knygų pardavėja truputį sutriko, o aš turėjau nelinksmas išeiti į gatvę, šitaip nestandartiškai ir neįprastai Vakaronėje pabuvojęs.
Dabar vidurnaktis, kai rašau. Praeitos dvi dienos buvo labai sunkios – smarkiai kankino dirbtiniu nosies užgulimu, dirbtiniu slogavimu ir tokiu smarkiu čiaudėjimu, kad net plaučius skauda. Dar buvo įjungę ir bendrąjį kūno sunkumą. Todėl abi šias dienas po darbo Lietuvių kalbos institute, vos truputį jame padirbėjęs, iškart sėdau važiuoti namo, miesto centran, kaip ne kasdien, nė neužsukdamas. Kur ten ,,padirbėjęs“. Darbe tik vaikščiojau po kambarį pirmyn atgal kaip apsėstas, tai maždaug tik tiek ir ,,padirbėjau“. Nes per smarkiai kankino bangomis, negalėjau dirbti. Grįžęs namo, iškart atsiguliau lovon. ,,Kritai“, – tarstelėjo iš KGB buveinės vyrukas. Bet ir iš to (kad jau guliu) mažas išsigelbėjimas – lovoje gulint įjungia kvėpavimo apsunkinimą. Jau kelinti metai ir šį ,,principą“ gaujelė man taiko. Kai kurią naktį kvėpavimo apsunkinimą išjungia, bet tik trumpam. Tarsi tenorėdami tuo tik parodyti, kad tai baudžiamasis kvėpavimas, ir kaip atrodo kvėpavimas normalusis. Net dusina nuo tokio apsunkinto kvėpavimo. Žiūrint kokiu smarkumu, intensyvumu, kvėpavimo apsunkinimas įjungtas. Smarkų dusinimą įjungia, mano laimei, nedažnai.
Šią naktį jie man pranešė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios aš ,,kritau“ (dvi dienas paeiliui), yra ta: už tai, kad aš išviešinu rašytojo Juozo Glinskio, gaujelės dalyvio, pavardę. Retkarčiais pasakau, kad jis dalyvauja manęs naikinime, dalyvauja gaujelėje. Balsiai pasakau autobuse arba troleibuse, pasakau, žinoma, ir savo raštiškuose tekstuose teisėsaugai. Viešumoje, keleivinėje mašinoje, apie tai prabylu tuo metu, kai jo balsu, ir jo žodžiu, ,,suloja“ man į ausis iš KGB buveinės. Pavyzdžiui, pasako žodelį ,,dar“. Tuo mane labai sunervina, ir kantrybės netekęs pasakau, aplinkiniams girdint: ,,Nelok Glinskio snukiu. Ir kankinimą (arba, slogavimą!) išjunk!“. Ką dar minėtais atvejais jie sako, ką svaido nuotoliniu būdu į mane, ką, atsiprašant, ,,loja“? Ogi, pavyzdžiui, man pasako štai kad ir tokią beprasmybę: ,,Jeigu eisi“. Arba: ,,Jeigu važiuosi“, ,,Jei eisi“, ,,Jei važiuosi“,  ,,Gerai“, ,,Dabar“, ,,Jau“, ,,Tik“, ,,Klaida“, ir pan., ir pan. Neatlaiko mano nervai, todėl būnu priverstas ir šitaip pasakyti: ,,Nelok...“. Jeigu joks kankinimas tuo metu nebūtų įjungtas, gal ir susitvardyčiau dėl žodžių svaidymo į mane, ir neprasižiočiau jokiais žodžiais išvis. Deja, be to jie apsieiti negali, kankinimas būna įjungtas. Jei ne vienoks, tai kitoks, jei ne sunkus, tai lengvesnis. Bet juk nėra už ką manęs kankinti jokiu kankinimu! Aš ne tik ištisus mėnesius, bet ir ištisus metus nepasipriešindavau nė kiek, nė žodeliu, o jie vis tiek mane kankino, net ir naktimis. 2014.III.7 d. (paryčiai).
P.S. Kažin, ar tiktų šiam straipsneliui ir dokumentinės impresijos žanras, jei tokį duočiau? Juk išspausdinti verta, tokių dalykėlių (kurie kėgėbistiniai) niekur nepasiklausysi. Bet ne, nesiųsiu žiniasklaidai, nes paminėjau pavardę, netgi pavardžių, ko aš labai vengiu visuose savo ,,raštuose“. Vengiu net pats nežinau kodėl. Dėl kažkokios baimės, dėl kažkokios grėsmės, dėl kažkokio neapibrėžiamo, nesuvokiamo, bet tarsi juntamo pavojingumo – tiek esu prigąsdintas KGB persekiojimo. O labiausiai visko bijau – būdavo net krustelėti – dėl galimo kankinimų bangomis pasunkinimo. Dėl žiaurių kančių, kuriomis KGB gaujelė mane kankino ir kankina nuotoliniu būdu. Net per Žemės palydovą, (manau). Sic!
O gal ir šitą faktografiją pavadinti impresija, tarkim, ,,Koks man buvo Lietuvos tūkstantmetis“, Glinskio pavardę, kurios labiau bijau, eliminavus? Gaujelės nusikaltimas man toks sunkus, negirdėtas, niekad, neabejoju, dar nebuvęs, kad išvis nė vieno žodžio negalima išmesti iš jo aprašymų. Deja, tenka. Pavyzdžiui, vieną kitą pavardę.
Nors pãdrika čia, bet nemelaginga.
 
P.S. Prašau pavardes iškupiūruoti.
P.P.S. KGB gaujelė, dar labiau negu 2009 metais, kankinimais mane kankino 1995 ir 1996 metais. Tai tada daug labiau norėjau būti kalėjime, negu kankinamas bangomis.
 
2014 m.
 
Šiandien, 2017 m. geg. 18 dieną, kankinančia būsena nusikaltėliai kankina mane ypač žiauriai. Rašiau kompiuteriu šaligatvio kavinėje (Vilniuje), tai vos atsilaikiau kankinamas, net ir širdies (dirbtinį) skaudėjimą bangomis buvo įjungę. Ir namo grįžtantį mane kankino, ir dabar labai negailestingai (bangomis, nuotoliniu būdu) kankina.