Laviruoju, dantis sukandusi,
tarp Dangaus ir Žemės užmačių.
Aitvarais pakilo, skrenda tiesos,
numarintos vėjų lengvabūdžių apgulties.
Jei žinotumėt, kaip man įgriso
kraut tylėjimą į stirtas užmaršties.
Kaip labai pabodo derint savo smuiką
prie velnių orkestro, paklust maestro,
grot vienintele dar likusia styga.
Eisiu pasivaikščioti po rojaus sodą,
žydintį tarp skausmo ir vilties.
Žemės grumstai suskambės
po kojomis muzikos akordais.
Muzikinė pauzė...
tarp Dangaus ir Žemės užmačių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-18 10:18:36
Puikiai pertekta nuotaika.
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2016-11-17 09:35:17
Kiek daug sutelpa į akimirką.