Tikrai taip jau buvo... Tiktai akmeny neiškalta
Nei runom senovinėm, netgi nėra mano veido.
Palauki darkart...
Ir palaukęs palaukiu dar kartą –
Vėl būgną mušu, nors reikėtų galbūt groti fleita.
 
Bet lūpos nutirpo. Man noris daužyti ir daužti,
Kad jausčiau atatranką smarkią – gal taip palengvėtų.
Kai rytas prabunda, staiga pamatau skrendant paukštį.
Tai – kregždė... Žemai.
Ji, deja, pranašauja tik lietų.
 
Ir lyja išties – dienomis kasdienybe bei norais,
Greičiau kad ateitų vėl vakaras, temtų ir brėkštų.
Atrodo net keista – lyg būčiau sulindęs į poras,
Nes aš – tavyje...
Springsta dulkėm pilkėjantis miestas
 
Po kiáuru skėčiù. Todėl kartais lašai čia nukrinta.
Aš surenku juos, po septynis rikiuoju į eilę...
................................................................................................................
 
Balandį, tikiuos, susitiksime lygiai dešimtą?
Taip buvo tikrai.
Ar tikrai tuo tiki, mano meile?