Valdove mano! Dieviškas Ruduo,
vargonais aidi Tavo puošnūs sodai,
ir raudonai šermukšniai atkartos
balto žydėjimo svajingas godas.
 
Valdove mano! Karūnos spindesy
kaštonų aukso, byrančio į žemę,
ir tėviškę paliekančiųjų ilgesy,
ir saulės blyksnių blėstančiųjų liūdesy,
ir gulbės tolstančios žydrynės atspindy,
ir net gimtos palaukės vėsiame rūke
dar menančiame žemuogių kvapnumą,
aš atpažįstu Tavo išminties brandumą.
 
Valdove mano! Svaigstantys žiedais
Tavieji sodai meilę spinduliavo.
Dabar jų krintantys slaptingi obuoliai
takus nukloja  sakralumo pažadais –
gyvybe tvinkčiojantys aukso branduoliai.
Tikėjimu plazdenanti jaunųjų ateitis,
meilės šviesa širdžių žėruojanti  ugnis, –
paklūsta Tau, dosniausiajam Valdovui. 
 
Valdove mano! Šaukiu, apgobk mane
ir mano lemtį apsiaustu puošniuoju.
Šventos gyvybės amžina versme,
auksinio obuolio stiprybe nemaria
įkvėpk  tikėjimą mums Meile iškilia.
Žemės Jaunyste. Grožiu. Ir Galia.