Gyvenimas taku bėgimo virto,
po šalį mirga žmonės, lyg vitrinos.
O pamiškėj jau žemuogės prisirpo
ir taip svaiginamai pakvipo pienių vynas.
 
Gyvenimą į tuščią šurmulį metei –
barų, kalbų, vaizdų sintetinis žvarbumas.
O, Siela, ko nerimsti, nevilty blaškais, –
vaiduokliu virtęs šventojo buvimo rūmas.
 
Mes žinome abi – ne mūsų čia namai, –
nėra aušros ramybės ir žolės rasotos.
Ir tu kvatodama  basa jau nelakstai
po gimtąjį pasaulį  –
                     alsuojantį gyvybe sodą.