Šįryt užmigo rytas man ant kelių,
Kai luposi saulėtekio dažai...
Mama:
„Tu pailsėk, juk pavargai, vaikeli...“
..............................................................................
Bet miego, ramaus miego buvo per mažai.
Ir per mažai dar pajautimo švento:
Nuogos, sustirusios rasoj žolės,
Miglos, nustūmusios mintis į krantą,
Lakštingalos, kuri, atrodė, niekad netylės,
Akmens, į smėlį įsigraužusio ir vieno,
Senolio gluosnio, nuolat brendančio dangun...
Ir taip kasdien, kasdien, kas dieną,
Kai lupasi saulėtekio dažai,
Kai visko, kas jau buvo, per mažai –
To visko, kas dabar labai brangu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2015-06-12 00:09:30
Gražus ilgesys-To visko, kas dabar labai brangu...
Vartotojas (-a): Vytautė
Sukurta: 2015-06-11 00:11:35
labai gerai. labai, labai gerai ir labai artima
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-06-10 18:25:50
Jautru.Gražus darbas. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-06-10 16:38:07
švelnu, jausminga ir tikra
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2015-06-10 16:34:12
Pakylėjančios mintys skrydžiui. Tiesiog žavinga ta eilutė "Kai luposi saulėtekio dažai".
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-06-10 16:15:17
Paliečia širdį viskas, kas dabar labai brangu.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-06-10 13:19:15
Gerai. Bet dar reikėtų padailinti kai kur paobliuoti pašlifuoti.