Kokia bauginanti tyla –
ramybės svetimos buveinė.
Šalta besielė tuštuma –
reglamentuota laimė.
 
Apsidairai – ką čia veiki?
Net laikrodis prakeiksmą tiksi.
Tyloj savęs neberandi.
Kažin, ar laimę  besutiksi?
 
Kam dovanoji šias dienas,
bežadеs savo vienodume?
Negaila jų, kaip ir savęs.
Tik skausmas – gyvas palydovas
 
tos pilkumos. Ji nepraeis…
Nesugrąžins tau laimės juoko.
Spalva daugiau čia negyvens.
Ilgai ji laukė – jai pabodo.