Epigrafas: „Dangus ir žemė praeis, 
o mano žodžiai nepraeis“ (Mk., 31)
 
Suklupusi Gamta prie apreiškimo Lopšio.
Mes – neišgelbėjome. Kūdikis išgelbės.
Savo Kančia. Savo Malda. Ir Krikštu
besielio kūno. Tikintis Stebuklo
baltos Tylos prasmėj... Ir Sieloje. Ir Žemėj.
Tik žvakė virpa – amžinybės dvelksmas.
Pasaulis – Tavyje. Ir esamas. Ir buvęs.
Sakralinė buveinė. Paslapties šventumas.
 
O, Viešpatie! Esi Žmogaus Sūnus!
Ir kūrei Žmogų. Skyrei Meilę, Viltį.
Tikėjimą. Ir Gėrį. Grožį.
Tu leidai juos paliesti nuodėmei,
kad išbandytum žmogišką esybę.
Jam leidai pasirinkti savo taką
Beribiuose keliuose Viešpaties žvaigždynų.
 
Kūrėjo Išmintis. Jis kančią skyrė Tau.
Joje pažinsi Sielą – Dievo Vaiką.
Esi laimingas. Tu žinai. Esi. Jame.
Turi. Jauti. Ir myli. Ir kenti.
Suklupki prieš Save – sukurtą
                        Viešpaties Stebuklą.