Gyvatė gyveno ramiai ir sočiai –
Kūno geiduliai lengvai patenkinami.
Bet sutiko besijuokiantį žmogų.
Gyvatė nemokėjo juoktis —
Ji mokėjo keisti odą.
Todėl įšliaužė, įsirangė, įsikūrė
Žmogaus mintyse, širdyje, gyvenime
Ir pasivadino žmogumi.
Bet nesuprato, kodėl
Žmogus juokiasi, kai skauda,
Verkia, kai yra laimingas,
Tiki, kai pasaulis nebetiki,
Laukia grįžtant, iš kur negrįžtama,
Atleidžia skriaudikui,
Meldžiasi už žudiką,
Myli nevertą meilės.
Gyvatė nekentė visko, ko nesuprato
Ir kirto žmogui.
Tai nebuvo nežmogiška –
Gyvatė ir nebuvo žmogus.
Ji neturėjo sielos.
Matė, bet negirdėjo –
Juokėsi
Žmogaus
Siela.
 
2014-03-18