Po viskam. Kai stovi prie sienos
Tartum lauktumei lemiamos salvės,
Baisiai rūpi atgal atsigręžti 
Į vingiuoto takelio pradžias – 
Kai straksėjai lengvai lyg šoklys,
Ar kai naiviai tikėjai esąs laimės kalvis,
Kai it pirmąjį kartą pakinktus jaučiąs kumeliukas
Negalėjai ribų savo laisvės pakęst.
O paskui atakai.
Supratai, kad nesi proto gumbas. Tu – niekas, 
Kad įrodyti teks išpažintas tiesas
Paraidžiui jas parašant krauju,
Kad ne padėka grįžta dažnai
Plėšęs raumenis triūsas įdėtas,
Kad tik radęs žemėtas šaknis
Syvų gyvasties minčiai tegausi iš jų.
Kasdieninis bus vėtymas,
Skirstant, kur draugas, statistas ar priešas.
Prispildyt sunku,
O dalyboms (it būtumei kiauras) –
Jokios pabaigos.
Ir išplėš tau vadžias,
O tu liksi nuo įtampos tirtančiais riešais,
Abejojimų smaugiamas nuolat – 
Ar dar liko, kas gęstantį protą globos?
Jau dabar po viskam.
Tuoj bus salvė.
Tu stovi paklaikęs prie sienos.
Atsigręžt nė nereikia –
Ir taip visą praeitį margą matai.
Kaip lengvai, kaip lengvai
Vėjas blizgančiom gijom apraizgė ražienas,
Kaip baltai, kaip baltai
Šviežią kauburį paslepia snygio pūkai...
--
Dublis antras.
Ir salvės, girdžiu, nebebus – 
Pirotechniko parakas drėgnas.
Režisierius irzlus,
Nes herojus purve išvoliojo brangiausius rūbus.
Ne gyvenimas baigės – 
Tik pirmas filmavimo mėnuo.