Praeityje paliekame mes                                           
svajones, liūdesį, skausmą,                                       
neblėstančią meilę kažkam                                   
ir sudužusio veidrodžio šukes...                                    

Tamsoj lyg šešėlis išnyksta                                  
ar kaip ledas tirpsta kaitroj,                                     
nyksta ir geltonas rūbas
rudens darganoj žvarbioj.
 
Tačiau šešėliai slenka, o
aidas skamba iš glūdumos,
palieka prisiminimą menką –
nieks nieko jau neatkartos...

Laiko švytuoklė toliau vagos
žymes veide lyg medžio rieves,
neišsižadam praeities savos,
tik uždarom atminties sklendes.

Ir nueiti keliai niekur nenužymėti –
pasilikusios kartos – rievės būtyje,
tikint, jog juos lydės žvilgsniai saulėti –
išnykstame nežinomybės kelyje.