Sustok, akimirka, dovanok šypsnį,  
O ne niūrių rudens dienų blankių,
nekartojamą blyksnį paliko laikas  
ir gyvenimą negrįžtančių valandų. 
 
Viskas tolsta ir dingsta nežinioje,
tarsi balta burė, pagauta bangos,    
vaizdai blanksta, minutės trumpėja — 
laikas pagaili akimirkos šviesios.   
 
Jau sudarkytas gyvenimo laivas  
ir atkaklus tik prieš bangas silpnas,  
audrų vėjų be gailesčio blaškytas —    
kol jėgos išsenka, nuleidi rankas.            
 
Svajonės ir audros, kryžkelių vėjai,        
esat silpnybių ir jėgos sūkuriai —                   
nejaugi pamiršai, nuo ko pradėjai,           
pergreit užgeso praeities žiburiai?