Ilgesį supinsiu į ilgas kasas,
te vėjuje toliau nesidraiko,
mintis suverpsiu į gijas plonas 
dabarties ir prabėgusio laiko.

Gal išausiu švelnias drobes,
saulės spinduliuos lai baluoja,
nuraizgysiu sūpynes lengvas,
tarp medžių laisvai telinguoja.

O gal išausiu apklotą švelnų,
kad sušildytų pavargusį kūną,
aš jį paliesiu sudiržusiu delnu,
nes mintis neliesta tyloje žūna.

Ilsis gitaros styga neliesta,
kraupi tyla prieš kylančią audrą,
mintis ateina vėjo gūsiu staiga,
ir drasko širdį surambėjus žaizda.

2001 m.