Žmogus – lietaus lašelis
blaškomas vėjų audrų,
o žemėje šapelis mažytis
negailestingai naikinamas kitų.
Planetos būtybė – sudėtinga,
nesuvokiama net pačiam sau,
neaprėpiama proto galybė,
tarnaujanti pasauliui plačiam.
Jis – jausmų šaltinis tyras,
gaivinantis, guodžiantis kitus
ir žiaurus padangių griaustinis
kelyje naikinantis sutiktus.
Žmogaus godumas - neribotas
kaip vandens ištroškusi dykuma,
jį sunaikina nevaldomas protas deja,
lieka tik nyki senatvės tuštuma.
---