Kažkur dingo viena valanda,
Paklydusi ištirpo tarp rūko.
Mes prasilenkėm laike — nežinau kada,
Bet žinau, ko man tada pritrūko.

Atsiranda spalvos ant išblyškusių langų,
Nuaidi žingsniai tylioj nakty.
Aš niekaip savojo džiaugsmo nerandu,
Jį turbūt pasiėmė kiti.

Man rodos, žinojau, kad taip atsitiks
Ir kad lašas nukris į tamsą.
Celės kampe tebesėdi viltis,
Kaip gauja šunų abejonė amsi.

Į kojas atiteka kraujas.
Laikau tai, ko dar liko.
Skaitau mintis, po to atiduodu tau jas.
Pastatyta tiek daug paminklų žudikams.

Sąmonė nuvysta kaip gėlės žiedas,
Numestas ant šaltų geležių.
Iki šiol bebalsiai paukščiai užgieda.
Atrodo, ir neliūdėdama liūdžiu.