Kodėl džiaugsmo nebeliko,
Kodėl aš jo nebejaučiu?
Už lango ošia šakos plikos,
Sušalę kaip šimtai vilčių.
Kodėl nedžiugina jau niekas,
Nors teikė džiaugsmo kažkada?
Kodėl nieko nebelieka,
Kodėl nei spindulio nėra?
Kodėl sielą vis dar skauda,
Kodėl jos išgydyti negali?
Jaučiu sunkumą tarsi audrą,
Tarsi akmenį ant kelio.
Susikaupė tai, kas slegia,
Ir užgriuvo ant manęs.
Išeinu per pirmą ledą,
Vilkdama vilties grandines.
Skamba pančiai lyg vaiduoklio
Su kiekvienu žingsniu mano.
Mažas paukštis medy suokia,
Liūdnas kaip gęstanti balana.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-08-20 00:28:30
labai banalus ir primityvus rimavimas. puikus pavyzdys kaip nereikia rašyti
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-08-19 21:09:41
Be gailesčio nubraukęs (žinoma, menamai!) pusę klaustukais išpuošto teksto, gaunu kūrinuką, vertą Jausmų skyriaus...