Mano siela mirė.
Seniai... Kažkada.
Prisiminimai suiro,
Sutrūnijo po žeme.

Bet iš kapo juos ištraukiau
Ir apžiūrinėju prieš šviesą.
Viską pamiršti — puiki kaukė,
Apsimesti, jog viskas išblėso.

Aš nepamiršau, jog siela mirė,
Matau prisiminimus iš arti.
Ne, nepalaidojau to, ką patyriau.
Užmarštis — ironija karti.

Mielas lape, tai, ką pasakiau,
Turi likti paslapty.
Įdomu, ko yra daugiau?
Jie nedingo, jie arti.