Tylutėliai gimsta eilėraščiai,
Išspaudžiantys ašaras, sukeliantys
Emocijas. Prabyla siela nustėrusi.
Praskrenda vienišas pūkas.

Jie tylėdami į pasaulį ateina,
Jų mažos širdys lėtai plaka.
Kartais iš jų net gimsta dainos,
Jie jie suranda reikiamą taką.

Jie gali būti tokie skirtingi,
Gali pradžiugint ar pravirkdyt namus.
Nors nieko nebuvo, nieko nestinga.
Jie niekam tokie brangūs nebus

Kaip tam, kuris juos sukūrė
Ir į platų pasaulį paleido.
Liepsnoja širdys ir krūmai
Kaip jų ašaros ant veido.