Sugavo žvėrelį kilpom.
Dar ilgai jo širdelė spurdės.
Vakarop aptemo dangus pilkas —
Nesimato net mažiausios žvaigždės.

Jis blaškos, bando ištrūkti,
Bet spąstai laiko tvirtai.
Jis apverkė gyvenimo griūtį.
Aidėjo žalio stogo skliautai.

Jis spąstuose spurda ir virpa,
Netrukus nudirs jam kailį.
Vis smarkiau veržiasi kilpa,
Bet niekam žvėrelio negaila.