Tylos burbulas sprogdina sienas,
Apgaubia ribas savo tolima migla.
Taip ir slenka visos dienos —
Rankas sumerkus ūžiančioje tyloje.

Ausys nenori priimti garso,
Mintys meldžia grįžti į tylos kamerą.
Kažkas įkyriai duris varsto.
Bet kas? Niekas net vardo nepamena.

Tylos burbulas plečiasi,
Tuoj apims pasaulį ir žmones.
Laikrodžio dūžis. Pirmas, antras, trečias
Skandina niekad nenugalimą nerimą.

Taurė ne iš krištolo padaryta,
Ne auksinė, ne pajuodus nuo kraujo.
Tyla pasitinka rytą,

Brėkštantį iš naujo.
Kai tylos burbulas apima, atrodo, kad sudužti gali.
Bet geriau tyla nei tušti žodžiai, įkalinti kambary.