Tai, ką su savim turiu
Širdy, aš nusinešiu į kapą gilų.
Tarp šaltų vėjų keturių
Niekas nesaugo ir niekas nemyli.

Tai, ką sukaupiau, nešiojau
Ir vis dar slaptai slepiu,
Tenukris po mano kojom,
Kai žemė atsivers kapu.

Niekam aš šito nepasakysiu,
Neparodysiu, nekelsiu į šviesą.
Tai mirs su manim kaip draugystė,
Kaip pusiausvyra, kurios neturėsiu.