Tu man veidrodį paduok,
Aš pažvelgsiu, kas viduj daros.
Viskas kinta kaip vanduo.
Manai, rasiu ten ką nors gero?

Štai ji, siela manoji,
Atverta kaip ant delno.
Aišku, ji irgi kartais vaitoja,
Bet iš tiesų nieko ten gero.

Dar vieną žmogų atstūmiau,
Kuris man nieko blogo nepadarė.
Ta mano širdis — kaip dūmai;
Štai ką mano siela gali.

Pasiimk viedrodį atgal —
Nebenoriu ten žiūrėti.
Štai ką žmogaus siela gali.
Bet dabar jau per vėlu gailėtis.