Po ąžuolu (mamos monologas)

Santrauka:
Įsiklausykime, dažnai ištarti žodžiai būna paskutiniai.
Kai aš gimiau,
Tave prie vartų
Tėvas pasodino,
Skaidrus šaltinis
Troškulį abiem malšino.
Kol pasiremdamas į dangų,
Gyvastį į žemę leidai,
Mane svetur
Ieškoti laimės
Jie išleido.

Nuvinguriavo metai,
Aš ir vėl gimtinėj,
Širdis iš skausmo
Vartosi krūtinėj.
Prigulusi tvora,
Išverktas lietaus stogas
Ir obelys
Išsukinėtais sąnariais
Gėdingai nuogos.

Tu toks galingas,
Tvirtos tavo rankos,
Šalia tavęs
Sunykusi aš ir pavargus.
Kai rudenį,
Kad pailsėtum,
Tu metei lapus,
Vargai vis slėgė
Man menkus pečius.

Kartu atėjom
Mes į šį pasaulį.
Tu vienas sugebėjai,
Pasiglemžti saulę.
Užaugusi
Tavo šakų pavėsy,
Aš greitai mirsiu.
Tu ilgus metus
Stovėsi.
valiaugija

2013-04-29 11:22:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2013-05-03 08:46:31

Teisingas ir skaudus, ir gražus... Taip jau gyvenimas surėdytas...

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-04-30 19:03:48

Be galo dailiais vaizdais perteiktas darbas. Taip tikroviška.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2013-04-29 14:03:19

Puikiai perteikta

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-04-29 13:41:14

Nuvinguriavo metai,
Aš ir vėl gimtinėj,

...tas skausmingas metų bėgimas jaudina ir pribloškia...toks jis nepermaldaujamai žiaurus...gražiai ir skaudžiai apie tai eilės čia skamba...