Aš atsimenu, kaip gražiai sutemo,
Šviesi diena pavirto juoda naktim.
Ir aš jaučiuosi blogai. Kaip žema,
Nes atrodo, jog sutemau aš pati.
Norisi garsiai šaukti ir bėgti,
Ir nebegrįžti atgal.
Boluoja nepažintos vietos.
Tai mano siela. Gal
Viso to nebuvo? Bet nerimas
Niekur nepabėgo, neištirpo miglotame tolyje.
Ir toks visas mano gyvenimas —
Neišskaitomas kaip Diurerio „Melancholija“.
Aš tik tenoriu patylėti
Kaip tyli negyvos žuvys.
Vėjyje siūbuoja mėtos.
Kas pasakys, ar to nebuvo?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-04-06 19:43:50
Aš atsimenu, kaip gražiai sutemo,
Šviesi diena pavirto juoda naktim.
Ir aš jaučiuosi blogai. Kaip žema,
Nes atrodo, jog sutemau aš pati.
Graži pradžia, patiko.