Aš nenoriu būti į ją panaši, —
Pasakiau pažvelgusi į veidrodį.
Tegul ateina, susirenka visi
Ir pažiūri, kaip būtis išsisklaido.
Niekam nemeluoja mano liūdnos akys,
Mintys nė minutei nepalieka vienos,
Širdis, manoji širdis kažkur tyliai plaka,
O nuotaika blogesnė diena iš dienos.
Laša ašaros it gyvybės syvai.
Nieko padaryti negaliu. Negaliu —
Aš tiktai jauna liūdna būtybė,
Prikaupus ir išliejus ašarų tylių.
Norėtųsi ištraukti iš ežio
Spyglius ir nekramčius po vieną praryti,
Tada nutolti neatsigręžus,
Palikti tik aidą ant pilkų grindinio plytų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-24 21:55:08
Pradžia liūdna labai, o pabaigoje... gal nereikia? Bet kokiu atveju jausmas liejasi per kraštus.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-24 17:19:36
Paskutinis posmas tikrai per žiauriai nuskambėjo...
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-03-24 13:04:14
gaila ėžiuko :(,
epizodas siaubiakui, gal ir nieko...
Paaštrinus dramą ir labiau išlyginus gautusi įdomi.
:)