Sudilo tai, kas buvo parašyta ant popieriaus,
Ir tai, kas iš viso nebuvo parašyta.
Viltis jau pražuvo kaip bloga bevertė kopija,
Už kurią nebuvo neverta atsiprašyti.

Seni lapai sudilo ir pagelto,
Jų rašalas nubėgo lėtai.
Siela matė, kaip prisiminimai krenta,
Nubėga per stiklą. Lieka lašas tiktai.

Buvusi ir likusi nublanko praeitis,
Kaip nublanksta akių spalva.
Kai vieni išeina, tada ateina kiti.
Nieko nebuvo ir nebėra.

Galėtų daugelis išblukti
Ir iš naujo šviesti baltai.
Bet svajonės pavirsta į dulkes.
Jos bus vienas lašas jūroje tiktai.