Kartais norėtum kai ką pamiršti,
Bet pamiršti negali.
Nevirpa stygos, negroja pirštai,
O sieloj bedugnė gili.
Būna, taip norisi langą atverti,
Nubėgti per apsnigtus laukus.
Kybau kaip ragana ant sverto,
Kaip šapelis pasroviui plaukiu.
Ir kiti plaukia su manim,
Mintys ramybėj nepalieka.
Atmintis degina ugnim,
Iš savigarbos nelieka nieko.
Neatidarysiu durų ir neišeisiu
Į neaprėpiamus tolius ir žemes rasotas.
Kartais man būna taip keista.
Ant bangų supas mažas daužomas luotas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-09 11:27:00
Jooo, kartais pamiršti neįmanoma, bet reikia... :(
Vartotojas (-a): meileig
Sukurta: 2013-03-09 11:12:19
Gražu :)) Man truputelį trūksta griežtesnio rimo :)))
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-03-09 11:07:19
2 pirmi posmai oki poki, a toliau kitos pievos...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-09 10:36:40
Kažkaip skaudus darbas, emocija tokia sunkoka, noriu linksmesnės gaidos. jau pavasarėja, reikia tuos langus atverti ir širdelei bus šviesiau. reikia įsileisti daugiau šilumos į širdį. Kūrinėlis man suskambėjo neblogai.