Tas atodūsis sunaikino tylą,
Prasiveržęs taip nelauktai.
Liūdnos akys žvelgė nebyliai.
Temo balti dangaus skliautai.

Jis buvo toks sunkus sunkus,
Nenuspėjamas ir bekraštis.
Prieš šiltą lietų buvo tvanku.
Perskrodė krūtinę tarsi grąžtas.

Tas atodūsis talpino viską:
Nelaimingą meilę, skausmą ir neviltį.
Pirmas lašas ant lango ištiško -
Jis atskleidė sielvartą, širdį geliantį.

Jausmai norėjo išsiveržti,
Visi jie į atodūsį tilpo.
Apsiniaukusias akis peršti.
Jos talpino atodūsių šimtą.