Kai susilieja vaizdiniai, įtarsiu ašarą išsprūdus,
Jausmų kad atsileistų kilpa, kur užsiveržus ant gerklės.
Kasdien užkritę prakeikimai į saulę stiebtis jėgą žudo,
Tačiau tie, kas iš lėto smaugia, už tokią veiklą nekalės.

Tylėk, kentėk.Ko protestuoji? Ko tu rėki, jei  užsipildo
Iki kraštų kantrybės indas, tave privedus prie ribos?
Nors tavo ašara karšta širdies ledinės nesušildo,
Ištrūkt iš neteisybės gniaužtų gal būt pagelbėja vos vos.

Per sielą purvinus batus kiek kartų užnikai kleivojant?
Juk įtari, kad padispaną ant tavo kapo bus kam šokt.
Kai karavanas kelyje, kiek aršiai jį šunų aploja,
Tačiau pasiekti kelio tikslą juk nesutrukdo tai, vienok.

Tad lai nusineša velniai kiekvieną kiauksintį nevėkšlą,
Kuris atėjo ne padėti, bet krauna sielon akmenų.
Matai - net po juodos nakties ir vėl viltingas rytas brėkšta,
Todėl nėra ko ašaroti, nes taip nušvist gali ir tu.

Įtempus raumenų galias, sutelkus visą dvasios valią,
Praplėši aplinkybių kiautą, net jei su ašaros lašu.
Ir netikėk, kad tu esi kažkoks pavargėlis bedalis -
Atsitiesimas sugniuždyto juk į stebuklą panašus.