Tuščiam glėby apsigyvena vėjas,
Dygios savigraužos jis ten dažnai pripusto.
Ieškok silpnesnio.Dar gal nebudėjai
Prie to, kurs rėkdamas nuo šio pasaulio dūsta.

Gal nevertėjo kraustyt atminimų,
Kad naują patirtį jie sklandžiai prijaukintų?
Tik suglausti papildyti mėgina
Gyvybės turiniu viens kitą ištuštėję indai.

Pradžia - nuo ašaros, nors ji ne tavo, skauda.
Iš savo podėlio maldysi kito alkį,
Kažkaip užmiršęs paskaičiuoti naudą
Ir nesuskubęs keiktis ar ką kaltint,

Nes atsivėrė galimybė būti
Geru, dosniu.Tad ar beverta laukti?
Dar skersvėjuoja glėbyje truputį,
Tačiau nukrito jau vienišiaus kaukė.